Arbata 茶
Hieroglifas 茶 (chá) yra palyginti vėlyvas. Iš pradžių arbata nebuvo aiškiai atskirta nuo kitų augalų – vartotas rašmuo 荼 (tú) reiškė kartų augalą ar laukines žoles. Tik Tang dinastijos laikotarpiu (618–907 m.), sparčiai besiformuojant arbatos kultūrai, atsirado poreikis atskirti arbatą nuo kitų „karčiųjų žolių“. Būtent tada susiformavo naujas rašmuo 茶, sudarytas iš „žolės“ 艹- prasmę nurodančio ženklo ir fonetinės dalies, perimtos iš 荼. Svarbu tai, kad Lu Yu savo veikale „Arbatos kanonas“ 《茶经》 pirmą kartą nuosekliai įtvirtino šio rašmens vartojimą, taip galutinai įtvirtindamas arbatos kaip atskiro kultūrinio reiškinio statusą.
Populiariojoje kultūroje galime sutikti ir filosofinę 茶 hieroglifo interpretaciją, pabrėžiančią žmogaus ir gamtos ryšį – žmogus 人yra tarp žolės 艹, simbolizuojančios arbatos lapelius, ir medžio 木, reiškiančio arbatmedžio kamieną. Čia žmogus yra centrinė figūra – arbatos kultūros puoselėtojas, be kurio priežiūros ir meistriškumo arbata liktų tik paprastu augalu.
Į Europą žodis „arbata“ atkeliavo per olandų pirklius, kurie prekiavo arbata su Min kalbomis kalbančiais prekybininkais dabartinėje Pietų Kinijos Fujian provincijoje (Xiamen – Amoy uoste) ar Taivane (Formosa). Amoy tarme arbata vadinta tê, o olandų kalboje šis žodis virto thee. Vėliau jis paplito Vakarų Europos kalbose. Į lietuvių, lenkų ir ukrainiečių kalbas šis žodis, manoma, atėjo arba iš olandiškojo herba thee, arba iš lotyniškojo pavadinimo herba thea, reiškiančio „žolelių arbatą“.
Arbatos kultūra 茶文化
Seniausi pasakojimai apie arbatos kilmę siejami su mitiniu dieviškuoju žemdirbiu Shennong 神农. Jis laikomas žemdirbystės ir medicinos tėvu. Senoviniame tekste „Shennong traktatas apie šaknis ir žoles“ (Shénnóng Běncǎo Jīng) rašoma: „Šennongas ragavo šimtą žolių ir per dieną susidūrė su septyniasdešimt dviem nuodais, bet juos pašalino pasitelkęs arbatą“. Tai anksčiausias kinų rašytinis šaltinis, siejantis arbatą su medicina – ankstyviausiais laikais ji buvo laikoma išskirtinai gydomuoju augalu.
Vakarų Han dinastijos (206 m. pr. Kr. – 9 m.) dokumentuose minima, kad Ba-Šu regione (dabartinis Sičuano regionas Kinijoje) jau egzistavo duoklės arbata sistema. Rytų Han (25–220 m.) ir Dzin (Jin) dinastijų (266–420 m.) metraščiai aiškiai fiksavo „arbatos gėrimo“ papročius. Tačiau būtent Tang dinastijos (618–907 m.) meistro Lu Yu traktatas „Arbatos kanonas“ tapo lūžio tašku, pažymėjusiu arbatos virsmą iš vaisto į kasdienį gėrimą. Song dinastijos (960–1279 m.) laikais suklestėjo arbatos plakimo (点茶 Diǎn chá) ir arbatos varžybų (斗茶 Dòu chá) kultūra, o nuo Ming dinastijos (1368–1644 m.) susiformavo arbatos paruošimo būdas ją plikant.
Lu Yu „Arbatos kanonas“ 陆羽《茶经》
Lu Yu (陆羽), apie 733–804) buvo Tang dinastijos intelektualas ir arbatos kultūros teoretikas, laikomas „arbatos išminčiumi“ (茶圣). Jis parašė traktatą „Arbatos kanonas“ 《茶经》 siekdamas sisteminti jau paplitusį, bet dar nevienodą arbatos vartojimą ir pakelti jį į kultūrinį bei estetinį lygmenį. Šiame veikale Lu Yu aprašė arbatos kilmę, auginimą, apdorojimą, vandens kokybę, įrankius ir paruošimo būdus, taip pat susiejo arbatą su moralinėmis vertybėmis, tokiomis kaip saikingumas, paprastumas ir savitvarda. „Arbatos kanonas“ laikomas pirmuoju pasaulyje monografiniu veikalu apie arbatą, turėjusiu didžiulę įtaką tiek Kinijos, tiek vėlesnei Rytų Azijos arbatos kultūrai.
Lu Yu savo veikale rašė: „Arbata savo prigimtimi yra vėsaus pobūdžio ir labiausiai tinka tiems, kurie pasižymi tyrumu, savitvarda ir kuklumu“ („茶之为用，味至寒，为饮，最宜精行俭德之人.“) . Meistro “Arbatos kanone” užrašytas „Jīng xíng jiǎn dé“ (it. „精行俭德“) – tai kertinis senovės kinų arbatos kultūros terminas, Jis apibrėžia moralinius reikalavimus arbatos gėrėjui ir žymi lūžį, kuomet arbatos vartojimas iš kasdienio įpročio tapo dvasinio tobulėjimo bei etinės saviugdos simboliu. Doras žmogus turėtu saikingai mėgautis arbtata. Jīng xíng“ ( 精行) reiškia elgseną, griežtai atitinkančią nustatytas normas, o „jiǎn dé“ (俭德) pabrėžia troškimų suvaldymą bei moralinę savidrausmę. Lu Yu susiejo arbatos prigimtinį „šaltį“ bei „saikingumą“ su asmenybės ugdymu, teigdamas, kad arbata labiausiai tinka tiems, kurie praktikuoja savidiscipliną. Song dinastijos tyrinėtojas Guan Jianpingas papildė, jog „saikingumo dorybė“ (jiǎn dé) apima dvi sritis: paprastumą (taupumą) ir vidinę savitvardą. Šiai minčiai pagrįsti jis pasitelkė istorinius pavyzdžius apie Jin dinastijos valdininkus Lu Na ir Huan Weną, kurie svečius vaišindavo tik arbata, taip demonstruodami savo skaidrumą bei dorybingumą.
Šešios pagrindinės arbatos rūšys 六大茶类
- 白茶 (Báichá) – Baltoji arbata Minimaliai apdorota arbata (tik vytinama ir džiovinama). Jai būdingas natūralumas, švelnus, salsvas skonis ir balkšvi pūkeliai ant ankstyvą pavasarį nuskintų pumpurų ir jaunų lapelių. Tai viena subtiliausių rūšių.
- 绿茶 (Lǜchá) – Žalioji arbata Tai nefermentuota arbata. Gamybos metu lapeliai greitai pakaitinami, kad būtų sustabdytas oksidacijos procesas. Taip išsaugoma žalia spalva, šviežias skonis ir didelis kiekis vitaminų bei antioksidantų.
- 黄茶 (Huángchá) – Geltonoji arbata Retas ir brangus procesas, panašus į žaliosios arbatos gamybą, tačiau arbatos pumpurai ir jauni lapeliai papildomai lengvai fermentuojami. Skonis švelnesnis už žaliosios, be jai būdingo „žoliškumo“.
- 青茶 (Qīngchá „melsvai žalsva arbata“) arba 乌龙茶 Wūlóngchá „juodojo drakono arbata“) – Ulongas Dalinai fermentuota arbata (nuo 30% iki 60%). Pati sudėtingiausia gamybos technika, suteikianti gėrimui neįtikėtiną aromatų įvairovę – nuo gėlių ir vaisių iki riešutų ar dūmo poskonio.
- 红茶 (Hóngchá) – Raudonoji (Vakaruose vadinama juodąja) 80-90 % fermentuota arbata. Pavadinimas kilęs nuo užpilo spalvos (raudona/vario). Ji pasižymi stipriu, sodriu skoniu ir uogų ar medaus aromato natomis.
- 黑茶 (Hēichá) – Juodoji (Tamsioji) arbata Tai pilnai fermentuota arbata (pavyzdžiui, Pu-erh). Ši arbata su laiku „sensta“ ir bręsta, jos skonis tampa gilus, žemiškas ir aksominis. Tai vienintelė arbatos rūšis, kurią galima ir verta laikyti dešimtmečius.
Arbatos indai 茶器
Meistras Lu Yu savo traktate „Arbatos kanonas“ aprašė 24 pagrindinius arbatos ruošimo indus ir įrankius. Šie įrankiai apėmė visą procesą – nuo krosnelės ir anglių žnyplių iki vandens filtravimo ir laikymo indų. Šiais laikais, nors naudojame paprastesnį rinkinį, išlieka pagrindiniai indai, užtikrinantys skonio ir aromato harmoniją:
- 盖碗 – dažnai arbatai plikyti naudojamas indas su dangteliu, gaminamas iš porceliano.
- 茶壶 (cháhú) – arbatinukas – pagrindinis indas arbatai plikyti. Dažniausiai gaminamas iš molio (ypač vertinamas Yixing molis) arba porceliano, dabar ir stiklo.
- 茶荷 (chá hé) – arbatžolių pateikimo ir uostymo indas, naudojamas įvertinti arbatos lapelius prieš užplikant
公道杯 (gōngdàobēi) – „teisingumo puodelis“, – arbatos paskirstymo indas, į kurį supilama arbata iš arbatinuko arba gaiwan, kad visi gertų vienodo stiprumo ir skonio gėrimą.
- 品茗杯 (pǐnmíngbēi) – ragavimo puodelis – mažas, negilus puodelis, skirtas mėgautis arbatos skoniu ir spalva.
- 闻香杯 (wénxiāngbēi) – aromato puodelis – aukštas ir siauras indas, naudojamas Gongfu Cha ceremonijoje, skirtas mėgautis arbatos aromatu.
Arbatos menas (arbatos ruošimas) 茶艺
Pagal Lu Yu (陆羽) aprašytą metodą 《茶经》arbata buvo ruošiama iš presuotų arbatos papločių, kurie pirmiausia būdavo lengvai pakaitinami ant ugnies, kad išryškėtų aromatas, tuomet susmulkinami grūstuve. Vanduo turėjo būti kruopščiai parinktas – geriausiu laikytas kalnų šaltinių vanduo – ir kaitinamas atidžiai stebint virimo stadijas, kurios vadinamos 「魚目」 (yú mù, „žuvies akys“) – smulkūs burbuliukai, 「蟹眼」 (xiè yǎn, „krabo akys“) – didesni, tankesni burbuliukai, ir 「沸騰」 (fèi téng) – pilnas virimas. Pirmojoje stadijoje į vandenį buvo dedamas nedidelis kiekis druskos, kad atsiskleistų skonis. Antrojoje stadijoje suberiamos smulkintos arbatžolės, o pasiekus pilną virimą svarbu buvo nepervirti, kad vanduo neprarastų „gyvybės“. Gėrimas būdavo maišomas, kol tapdavo vientisas, o visas procesas – nuo ugnies kontrolės iki tinkamų įrankių – buvo laikomas esminiu siekiant atskleisti tikrąją arbatos prigimtį.
Šiais laikais geriausiai žinoma 功夫茶 (gōngfū chá) – arbatos meno 茶艺 (chá yì) dalis, pabrėžianti meistriškumą, dėmesingumą ir arbatos ruošimo kokybę.
Pagrindiniai žingsniai ruošiant arbatą:
洗茶 (Xǐ chá) – arbatos „plovimas“, pirmasis trumpas užpylimas, skirtas pažadinti lapelius ir nuplauti dulkes.
• 泡茶 (Pào chá) – arbatos plikymas, kai išgaunamas pagrindinis skonis ir aromatas.
• 品茶 (Pǐn chá) – arbatos ragavimas, sąmoningas skonio, aromato ir pojūčių vertinimas. Hieroglifas 品 sudarytas iš trijų „burnų“ (口). Sakoma, kad arbata geriama trimis gurkšniais: pirmas – gomuriui suvilgyti, antras – skoniui pajusti, trečias – sielai.
Ne visos arbatos rūšys yra „plaunamos“ – kai kurioms pakanka trumpesnio užplikymo, o kitos (ypač presuotos ar senesnės) gali būti papildomai pakaitinamos ar „pažadinamos“. Taip pat nėra vieno universalaus gongfu cha metodo – jis kinta priklausomai nuo arbatos rūšies, sezono, vandens ir paties arbatos meistro patirties.
Vienas garsiausių kinų poezijos kūrinių apie arbatą – Tangų dinastijos poeto Lu Tong (卢仝) eilėraštis „Padėka patarėjui Meng už atsiųstą šviežią arbatą“ Kūrinio ištraukoje dar kitaip žinomoje kaip „Septyni puodeliai arbatos“ meistriškai aprašomas laipsniškas arbatos poveikis kūnui ir sielai – nuo troškulio numalšinimo iki visiškos dvasinės egzaltacijos.
卢仝 《七碗茶》
一碗喉吻润，
两碗破孤闷。
三碗搜枯肠，
惟有文字五千卷。
四碗发轻汗，
平生不平事，尽向毛孔散。
五碗肌骨清，
六碗通仙灵。
七碗吃不得也，
唯觉两腋习习清风生。
Lu Tong „Septyni puodeliai arbatos“
Pirmas puodelis suvilgo lūpas ir gerklę.
Antras puodelis išsklaido vienatvę ir slogulį.
Trečias puodelis ištuština mano vidų,
belieka tik penki tūkstančiai perskaitytų raštų ritinėlių*.
Ketvirtas puodelis sukelia lengvą prakaitą –
visos gyvenimo neteisybės išgaruoja per odos poras.
Penktas puodelis apvalo kaulus ir raumenis.
Šeštas puodelis suartina su nemirtingaisiais.
Septinto puodelio jau nebegaliu išgerti –
tik jaučiu, kaip po pažastimis kyla gaivus vėjas**.
*„Penki tūkstančiai ritinėlių“: Tai metafora, reiškianti, kad arbata išvalė kūną ir protą nuo kasdienių rūpesčių, palikdama vietos tik išminčiai ir žinioms.
**„Gaivus vėjas po pažastimis“: metafora, reiškianti „skrydį“ arba pakylėjimą virš žemiškosios būties. Poetas jaučiasi tarsi gavęs sparnus ir pasiruošęs pakilti į dangų kartu su nemirtingaisiais.