Žymiausi XX a. kinų rašytojai

Shen Congwen (1902 12 28 – 1988 05 10)

Shen Congwenas (沈從文/沈从文) – vienas iškiliausių XX a. pirmos pusės kinų rašytojų, 1988 m. turėjęs gauti Nobelio literatūros premiją, tačiau miręs iki šios įteikimo. Rašė daugiausia trumpąją prozą. Priskiriamas „gimtosios žemės“ literatūros (鄉土文學/乡土文学, xiangtu wenxue) srovei, regioninės literatūros pradininkas ir vienas ryškiausių atstovų.

Garsiausiuose savo darbuose, primenančiuose impresionizmo paveikslus, Shen Congwenas poetiškai vaizdavo gimtąjį vakarų Hunano kraštą, žmones ir papročius. Iš amžininkų išsiskyrė savita stilistika, kritikų vadinta „lyrišku realizmu“ (Wang, 1992), abejingumu politikai ir net pasibjaurėjimu ja, priešinosi jos įtakai menui. Antroje gyvenimo pusėje, priverstas politinių aplinkybių, nebekūrė grožinės literatūros, tačiau tapo vienu svarbiausių senovės Kinijos taikomojo meno istorikų. 

Ankstyvieji metai vakarų Hunane (1902 – 1922)

Shen Congwenas gimė 1902 m. gruodžio 28 d. Fenghuange, kalnų miestelyje vakarinėje Hunano provincijos dalyje. Vakarų Hunanas etninių kinų vaizduotėje ilgą laiką buvo pietvakarinė civilizacijos riba. Kalnuotame ir praeityje menkai apgyvendintame krašte, iki šiol turinčiame tam tikrą autonomiją, daugiausiai įsikūrę tudzių ir miao etninių grupių žmonės, kurių kultūra, religinės praktikos ir socialinio elgesio kodai labai skiriasi nuo etninių kinų.

Shen Congwenas buvo mišrios hanių, tudzių ir miao kilmės. Šeima vaikui davė Shen Yuehuano (沈岳焕) vardą, kurį vėliau jaunuolis pasikeitė į Congwen – „sekantis raštija“. Shenų giminės vyrams buvo įprasta pasirinkti kariškių kelią – ypač aukštai iškilo senelis, kuris kadaise buvo generolas ir Guidžou gubernatorius. Todėl keturiolikos sulaukęs Shen Congwenas prisijungė prie vietinio karo vado armijos – Vakarų Hunanas ankstyvaisiais silpnos Kinijos Respublikos metais visiškai kontroliuotas karo vadų. Kariuomenėje praleido penkerius metus: su daliniu klajojo po Hunaną, Sičuaną ir Guidžou, ir, nors išvydo daug brutalumo ir siaubo, šios kelionės ir pažintys su vietiniais vėliau tapo medžiaga jo kūriniams. Nors teturėjo pradinį išsilavinimą, Shen Congwenas skaitė daug klasikinės prozos ir poezijos. 1922 m. pirmąkart susidūrė su Gegužės ketvirtosios judėjimo idėjomis, naująja literatūra ir jos leidiniais; šie atradimai taip jį paveikė, kad po kelių dienų apmąstymų nusprendė vykti į Pekiną studijuoti ir tapti rašytoju.

Literatūrinis kelias, svarbiausi darbai ir kūrybos temos (1922 – 1949)

Nepavykus įstoti į universitetą ir slegiant nepritekliams, Shen Congwenas paskaitas Pekino universitete lankė kaip klausytojas, tuo pat metu ėmė gausiai rašyti, daugiausia apie tai, ką geriausiai žinojo, – pirmieji kūriniai rėmėsi vakarų Hunano mažumų tradicinėmis istorijomis, baladėmis ir legendomis. 1924 m. pradėjo sulaukti dėmesio ir tokių kultūros figūrų kaip Hu Shi（胡適/胡适）, Xu Zhimo（徐志摩）ir kitų palaikymo, nuolat skelbė kūrinius jų kuruojamuose leidiniuose. Kita vertus, pasak C. T. Hsia, iki trečiojo dešimtmečio pabaigos Shen Congweno kūryba buvo nebrandi, pasižymėjo akivaizdžiais stiliaus ir struktūros trūkumais. Kitaip nei amžininkai, jis nemokėjo užsienio kalbų ir neišmanė Vakarų literatūros, padariusios kertinę įtaką moderniai kinų literatūrai, kanonų. Tačiau Shenas išsiskyrė darbštumu, užsispyrimu ir atvirumu stiliaus, tematikos ir kalbos eksperimentams; išties, rašytojas dažnai laikomas Kinijos avangardo literatūros pirmtaku.

1927 m. su bičiuliais Ding Ling (丁玲) ir Hu Yepinu (胡也頻) persikėlė į Šanchajų, 1929-aisiais, sužlugus trejeto įkurtiems literatūros leidiniams, tapo kinų kalbos dėstytoju Usongo Kinijos institute, 1930 m. dėstė Uhano universitete, 1931 – 1933 m. – nacionaliniame Čingdao universitete, 1933 – 1937 m. buvo kinų kalbos profesorius Pekino universitete, 1938 – 1946 m. – Nacionaliniame jungtiniame pietvakarių universitete (Antrojo Kinijos-Japonijos karo metais veikusi iš į Kunmingą perkeltų Pekino, Tsinghua ir Nankai universitetų suformuota aukštoji mokykla), kol vėl grįžo dėstyti į Pekiną. Prieškario metai, 1929-1937-ieji, Shen Congwenui buvo ne tik itin produktyvūs (vien per šį laikotarpį išleido per dvidešimt kūrybos rinkinių), bet ir laikas, kai sukūrė didelę dalį brandžiausių darbų. Viena vertus, kinų kalbos ir kūrybinio rašymo dėstymas organiškai skatino rašytoją tyrinėti ir tobulinti stilistinius sprendimus savo paties kūryboje, kita vertus, kaip tik šiuo metu jis po keliolikos metų pertraukos du kartus grįžo į gimtąjį vakarų Hunaną.

Po pirmojo sugrįžimo į tėviškę 1934 m. Shen Congwenas išleidė apysaką „Pakraščio miestas“ (《邊城》/《边城》, Biancheng, 1934) ir kelionių esė rinkinį „Kelionės po Hunaną užrašai“ (《湘行散記》/《湘行散记》, Xiang xing sanji, 1936). „Pakraščio miestas“ dažnai laikomas vienu svarbiausių modernios kinų literatūros šedevrų. Lyriškai plaukančiame, santūriai poetiškame kūrinyje tapybiškai vaizduojamas mažas miestelis vakarų Hunano gilumoje ir jį supanti gamta. Siužetas sukasi apie čia gyvenantį seną keltininką ir paauglę jo anūkę, kurią tuo pat metu pamilsta abu turtingiausio vietos žmogaus sūnūs. „Pakraščio mieste“ Shen Congwenas per paprastų, tyrų veikėjų portretus atskleidžia didelei daliai jo kūrybos kertinį tikėjimą prigimtiniu žmogaus gėriu ir grožiu. „Pakraščio miesto“ ir kitų Sheno veikėjų logiką valdo ne konfucianistinė etika, kuri vakarų Hunaną, kaip periferiją, buvo paveikusi mažiau nei centrinę Kiniją, o įgimtas taurumo ir harmonijos jausmas. „Pakraščio miestas“ tapo modernios kinų literatūros mitu apie santūrų taurių vertybių, nuoširdžių žmonių santykių ilgesį. „Kelionės po Hunaną užrašai“ (《湘行散記》/《湘行散记》, Xiang xing sanji, 1936), į kuriuos rašytojas sudėjo įvairias istorijas apie sutiktus vietinius, margus papročius ir prisiminimus iš paauglystės klajonių su kariškiais, naujai atgaivino klasikinės literatūros kelionių užrašų tradiciją. Po antrojo vizito gimtinėje 1937 m. Shen Congwenas parašė svarbų esė rinkinį „Vakarų Hunanas“ (《湘西》, Xiangxi, 1939), svarbų ne tik literatūriškai, bet ir etnografiškai, ir nebaigtą romaną „Ilgas upės kelias“ (《長河》/《长河》, Changhe, 1943), laikomą vienu reikšmingiausių jo darbų. Romanas atskleidžia, kaip modernaus pasaulio ydos ardo tradicinį gyvenimo būdą ir vertybes.

Kiti svarbiausi kūriniai: „Congweno autobiografija“ (《從文自傳》/《从文自传》, Congwen zizhuan, 1934), apsakymas apie suvedžiotą mažametę nuotaką „Siaosiao“ (《蕭蕭》/《萧萧》, Xiaoxiao, 1929), apsakymas „Vyras“ (《丈夫》, Zhangfu, 1930), tyrinėjantis provincijos prostitutės vyro išgyvenimus, taip pat apsakymai „Sansan“ (《三三》, 1931), „Mėnesienoje“ (《月下小景》, Yue xia xiao jing, 1932), „Gyvenimas“ (《生》 , Sheng, 1933), „Nauja ir sena“ (《新與舊》/《新与旧》, Xin yu jiu, 1933), „Aštuoni eržilai“ (《八駿圖》/《八骏图》, Ba jun tu, 1935), „Vyresnysis ir jaunesnysis Ruanai“ (《大小阮》, Da xiao ruan, 1935), „Namų šeimininkė“ (《主婦》/《主妇》, Zhufu, 1936) ir kiti. Dar parašė esė rinkinių, sociokultūrinių komentarų.

Nors Shen Congwenas labai domėjosi vakarų psichoanalizės teorijomis, žavėjosi modernizmu, rašė ir miesto temomis, net eksperimentavo su erotika, labiausiai vertinami jo pasakojimai apie vakarų Hunaną, priskiriami „gimtosios žemės“ literatūrai. Jos pradininku laikomas Lu Xunas（魯迅/鲁迅）, 1921 m. paskelbęs apsakymą „Gimtinė“ (《故鄉》/《故乡》, Guxiang) apie miesto intelektualo vizitą vaikystės namuose provincijoje. Tačiau Shen Congweno proza labai skyrėsi nuo Lu Xuno ne tik stiliumi, bet ir pozicija: Shenas, save vadinęs „kaimo žmogumi“, atokią gimtinę vaizdavo kaip prieglobstį nuo modernaus pasaulio blogybių, bet jos neidealizavo. Dažnai lyginamas su Faulkneriu.

Ketvirtajame dešimtmetyje Kinijos intelektualams vis labiau angažuojantis, skirtingos politinės pažiūros suskaldė juos į priešiškas stovyklas. Shen Congwenas, tuo metu buvęs karjeros viršūnėje, atmetė bet kokią ideologiją, nurodydamas humanizmą ir meninę nepriklausomybę kaip savo kūrybos gaires, bodėjosi politine literatūros ir meno instrumentalizacija. Taip nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio jis tapo tiek komunistų, tiek Guomindano taikiniu, ir patyrė abiejų pusių juodinimą ir spaudimą.

Rašytojo transformacija į meno istoriką (1949 – 1979)

1949 m., dar iki komunistų pergalės, Shen Congwenas patyrė skaudžias studentų atakas dėl to, kad atsisakė išreikšti atvirą palaikymą partijos idėjoms. Augantis spaudimas privedė prie bandymo nusižudyti. Atsitaisęs Shenas daugiau niekada neberašė grožinės literatūros, o jo ankstesnis literatūrinis kapitalas buvo sunaikintas: jo darbai uždrausti tiek žemyninėje Kinijoje (iki 1979 m.), tiek Taivane (iki 1986 m.), kur buvo laikomas turintis komunistinių tendencijų dėl to, kad nusprendė likti žemyne, negana to, 1953 m. Shen Congweno leidykla sunaikino visas jo kūrinių spausdinimo plokštes ir turėtus egzempliorius.

1950 m. Shenas Congwenas, ir anksčiau garsėjęs kaip senovės Kinijos meno dirbinių kolekcionierius ir žinovas, įsidarbino Kinijos istorijos muziejuje (dabar – Nacionalinis muziejus) Pekine, kuriame išdirbo iki pat 1978 m. Daugiausia tyrinėjo materialiojo paveldo, taikomojo meno istoriją, ypač senovės Kinijos apdarus, parašė daug svarbių veikalų, tarp jų itin reikšmingus „Senovės Kinijos kostiumo tyrinėjimus“（《中国古代服饰研究》, Zhongguo gudai fushi yanjiu, išleista 1981）. Kultūrinės revoliucijos metu persekiotas, tačiau neišsižadėjo savo kūrinių. Net Shen Congweno „pabėgimas“ į muziejų ir transformacija į materialios kultūros istoriką, tyrinėjantį apdarus, veidrodžius, lakuotas dėžutes ir kitus senovės rakandus maoistinės ideologijos fone buvo transgresijos ir nonkonformizmo aktas.

Atrastas iš naujo: „Shen Congweno karštinė“ ir įtaka šiuolaikinei kinų literatūrai (1978 – 1988 ir vėliau)

1978-aisiais Shen Congwenas buvo reabilituotas. Devintajame dešimtmetyje Kinijai atsiveriant pasauliui ir išgyvenant reliatyvaus liberalumo amžių, o intelektualų sluoksniui degant „kultūros karštine“ (文化热, wenhua re), šalies literatūra patyrė tikrą renesansą. Atsirado daug talentingų jaunų rašytojų, kurie atvirai žavėjosi Shen Congwenu. Wang Zengqi (汪曾祺), Sheno studentas Nacionaliniame jungtiniame pietvakarių universitete, – ko gero iškiliausias Sheno mokinys, laikomas tiesioginiu jo meninių idealų tęsėju, bet jo įtaka juntama visos kartos rašytojų, tokių kaip Mo Yan (莫言), Ah Cheng (阿城), Han Shaogong (韩少功）, Jia Pingwa (贾平凹) ir kitų, kūryboje: devintajame dešimtmetyje iškilusią „šaknų ieškojimo“ literatūros (寻根文学, xungen wenxue) srovę, vėl atsigręžusią į periferiją, vietos folklorą ir neortodoksinius moralės kodus, galima laikyti naujai atgimusia „gimtosios žemės“ literatūra.

Kinija iš naujo atrado Shen Congweną. Universitetuose prasidėjusi jo kūrybos tyrinėjimų karštinė tęsiasi iki šiol. Rašytojas dukart nominuotas Nobelio literatūros premijai, 1980 ir 1983 metais; 1988-aisiais nuspręsta ją skirti, tačiau Shen Congwenas mirė iki jos įteikimo. Nors mažai žinomas už šalies ribų, šiandien rašytojas, sukūręs grožiu ir taupumu poezijai prilygstantį prozos stilių, laikomas tokiu pat svarbiu moderniai kinų literatūrai, kaip Lu Xunas.

Šaltiniai:

• Hsia, C.T. A History of Modern Chinese Fiction, 1917 – 1957. Yale University Press, 1961.
• Kinkley, Jeffrey C. “Foreword.” In Border Town by Shen Congwen, 6-9. HarperCollins E-Books:
• Kinkley, Jeffrey C. “Shen Congwen and Imagined Native Communities.” In The Columbia Companion to Modern East Asian Literature, edited by Joshua S. Mostow, 425-430. Columbia University Press, 2003.
• Kinkley, Jeffrey C. The Odyssey of Shen Congwen. Stanford University Press, 1987.
• Shen, Congwen. Bian cheng: jinian ban. Wuhan chubanshe, 2013.
• Wang, David Der-wei. Fictional Realism in Twentieth-Century China : Mao Dun, Lao She, Shen Congwen. Columbia University Press, 1992.
• Wang, Xiaojue. “From Asylum to Museum: The Discourse of Insanity and Schizophrenia in Shen Congwen’s 1949 Transition.” Modern Chinese Literature and Culture23, no. 1 (2011): 133–68.
• Ying, Li-hua. Historical Dictionary of Modern Chinese Literature. Scarecrow Press, 2010.
• Zhang, Yingjin, ed. A Companion to Modern Chinese Literature. Willey-Blackwell, 2016.

Indrė Balčikonytė-Huang

Yu Dafu (1896 12 07 – 1945 09 17)

Yu Dafu 郁達夫/郁达夫 – vienas reikšmingiausių rašytojų modernios kinų literatūros istorijoje, ryškiausias romantizmo atstovas, išpažintinės literatūros Kinijoje pradininkas, vienas iš Kūrybos draugijos (創造社/创造社, Chuangzao she), įtakingos literatūrinės grupės, įkūrėjų. Yu Dafu kūrybinio palikimo apimtis gana nedidelė, tačiau įnašas svarbus: perfrazuojant Jaroslavą Pruseką, epinį pradą modernioje kinų literatūroje geriausiai įkūnija realistas Mao Dunas, o lyrinį – prieštaringas romantikas Yu Dafu.

Ankstyvieji metai

Yu Dafu gimė 1896-aisiais idiliškos gamtos apsuptame istoriniame Fujango miestelyje (dabar – Hangdžou priemiestis), pietrytinėje Džedziango provincijoje. Rašytojo vaikystė buvo pažymėta praradimų, skurdo ir vienatvės. Nors Yu giminė kadaise priklausė intelektualų sluoksniui, šeima labai sunkiai vertėsi, o tėvo mirtis, Yu Dafu tesulaukus trejų, pasmerkė motiną ir keturis vaikus dar didesniam vargui. Jaunėlis Yu Dafu pasižymėjo jautriu ir uždaru būdu, buvo itin atsidėjęs mokslui. 1910 m., vieneriais metais anksčiau baigęs pradinę mokyklą, buvo apdovanotas Wu Meicuno (吳梅村/吴梅村) , 17 a. literato, eilėraščių rinktine ir ėmė domėtis klasikine poezija, pats kurti ir siųsti savo kūrinius įvairiems leidiniams. 1912 m. įstojo į paruošiamąjį Hangdžou (vėliau – Džedziango) universiteto kursą, tačiau netrukus buvo pašalintas už dalyvavimą studentų protestuose.

Studijos Japonijoje

1913 m. kartu su vyriausiuoju broliu išvyko į Japoniją – čia praleis devynerius metus. Į tam tikrus Japonijos universitetus įstoję kinų studentai gaudavo Kinijos vyriausybės stipendijas visoms mokslo ir pragyvenimo išlaidoms, todėl jaunasis Yu dar labiau pasišventė mokslams ir įstojo į Tokijo imperatoriškojo universiteto (dabar – Tokijo universitetas) paruošiamąjį kursą, kur užsimezgė ilgametė draugystė su Guo Moruo (郭沫若), kitu iškiliu Gegužės ketvirtosios judėjimo (五四運動/五四运动, wusi yundong) laikmečio literatu. Vėliau Yu išvyko studijuoti į Nagoją. Laisvalaikiu, savo paties vertinimu, per ketverius metus Nagojoje perskaitė daugiau kaip tūkstantį užsienio literatūros kūrinių, tačiau jį vis labiau slėgė vienatvė, auganti japonų panieka kinams bei nesėkmės meilėje. Depresijos kamuojamas Yu užsimiršimo ėmė ieškoti viešnamiuose ir alkoholyje; šie įpročiai jį lydės daugybę metų ir bus ne kartą atvaizduoti jo kūryboje. 1919 m. baigęs studijas Nagojoje, Yu Dafu grįžo tęsti studijų Tokijuje.

Kūrybos draugija

Jaunus kinų intelektualus Japonijoje audrino iš Kinijos ateinančios žinios apie Judėjimą už naująją kultūrą (新文化運動/新文化运动, xin wenhua yundong), Hu Shi (胡適/胡适) ir kitų šviesuolių įsiūbuotą literatūros revoliuciją ir iš 1919 m. anti-imperialistinių protestų išaugusį Gegužės ketvirtosios judėjimą, siekusį per kultūros transformaciją modernizuoti Kiniją. Yu Dafu ir Guo Moruo godžiai sekė naujienas iš gimtinės ir dar 1918 m. ėmė tartis apie būtinybę įkurti naująją – šnekamąja kalba (白話/白话, baihua) parašytą ir modernią pasaulėžiūrą atspindinčią – literatūrą propaguojančią draugiją. Draugai ėmė burti tokius bendraminčius kaip Cheng Fangwu (成仿吾), Tian Hanas (田漢/田汉), Zhang Zipingas (張資平/张资平), Zheng Boqi (鄭伯奇/郑伯奇), ir galiausiai, paskatinti žinios apie Pekine įkurtą Literatūros tyrimų draugiją (文學研究會/文学研究会, wenxue yanjiu hui), 1921 m. vasarą įsteigė Kūrybos draugiją. Draugijos nariai žavėjosi romantizmu, „menas menui“ (l‘art pour l‘art) idėja ir vakarietiškos estetikos idealais.

Neskaitant paties Yu Dafu kūrybos, Draugijos indėlis į Kinijos literatūros istoriją vertinamas kukliai (Hsia, 1961), tačiau trumpa jos istorija – gana audringa. Draugija pasižymėjo kovingumu, provokavo ginčus su Literatūros tyrimų draugija, nors tiek vieniems, tiek kitiems rūpėjo tie patys kertiniai Kinijos gyvybingumo klausimai. Yu Dafu įsitraukė į konfliktą net su Hu Shi, kuriuo anksčiau žavėjosi. Yu tapo pirmųjų Kūrybos draugijos leidinių redaktoriumi: Creation Quarterly (《創造季刊》/《创造季刊》, Chuangzao jikan), Creation Weekly (《創造週報》/《创造周报》, Chuangzao zhoubao) ir Creation Daily (《創造日》/《创造日》, Chuangzao ri). Šie leidiniai žymi ankstyvąjį, romantiškąjį Draugijos periodą. Tačiau nuo 1924-1925 metų Kūrybos draugija ėmė atsigręžti į marksizmą, radikaliai angažuotis. Nors kai kurie po 1923 m. parašyti darbai atskleidžia Yu Dafu atjautą skurdo prislėgtai darbininkų klasei, jo laisva dvasia purtėsi politikos pančių kūrybai. 1927 m. nesėkmingai bandęs reformuoti Kūrybos draugiją, galiausiai priverstas ją palikti ir nutraukti draugystę su senaisiais bendražygiais. Po Guomindano vyriausybės susidorojimo su komunistais Kūrybos draugija 1929 m. valdžios priverstinai išskaidyta. Didžioji narių dalis prisijungė prie Lu Xuno 1930 m. įkurtos Kinijos kairiojo sparno rašytojų lygos (中國左翼作家聯盟/中国左翼作家联盟, Zhongguo zuoyi zuojia lianmeng). Yu, Lu Xuno bičiulis, buvo vienas iš steigiančiųjų narių, bet netrukus pasitraukė ir iš Lygos.

„Grimzdimas“: skandalai ir literatūrinė šlovė

1921 m., dar Japonijoje, Yu Dafu ėmė aktyviai rašyti ir išleido rinkinį „Grimzdimas“ (《沈淪》/《沉沦》, Chenlun). Šis rinkinys tapo pirmuoju šnekamąja kalba pasirodžiusiu trumposios prozos rinkiniu kinų literatūros istorijoje (Lu Xuno „Šauksmas“ išleistas metais vėliau). Į „Grimzdimą“ įtraukti trys apsakymai „Sidabro pilkumo mirtis“ (《銀灰色的死》/《银灰色的死》, Yinhuise de si), „Grimzdimas“ ir „Traukiant į pietus“ (《南遷》/《南迁》, Nan qian) atskleidžia kinų studentų Japonijoje patiriamą vienatvę, patologines psichologines būsenas, meilės troškimą ir bejėgiškumą. Akivaizdžiai autobiografiniai, paremti paties autoriaus patirtimi ir paveikti japonų išpažintinės literatūros žanro watakushi shōsetsu, kūriniai, ypač „Grimzdimas“, sukėlė tikrą sensaciją Kinijoje.

„Grimzdimas“ vaizduoja bevardį kinų studentą Japonijoje, kuris kenčia nuo depresijos, savi-izoliacijos, menamų japonų bendramokslių skriaudų, įvairiausių kompleksų, represuoto geismo ir meilės alkio. Jam atrodo, kad visų jo bėdų šaltinis – silpna Kinija. Blogėjant jo psichologinei būsenai, po žeminančio apsilankymo viešnamyje, jis nusprendžia nusiskandinti jūroje, paskutiniais savo žodžiais melsdamas Kinijos sustiprėti. „Grimzdimas“ šokiravo kritikus ir skaitytojus sekso tema, tačiau tikrasis jo originalumas slypi visiškai naujoviškame subjekto vaizdavime, individo vidinių būsenų atvėrime. Jaunimas itin vertino Yu Dafu normų laužymą ir radikalų atvirumą – „Grimzdimo“ rinkinys tapo tikru bestseleriu ir pradėjo romantizmo karštinę.

Aktyvios kūrybos metai

Į Kiniją 1922 m. Yu Dafu grįžo jau kaip literatūros įžymybė, tačiau norint išlaikyti šeimą (1920 m. nenoromis vedė motinos išrinktą Sun Quan 孫荃/孙荃) augančio kultūrinio kapitalo nepakako. Be veiklos Kūrybos draugijoje, 1922 – 1926 m. dėstė įvairiose aukštosiose mokyklose: Ancingo teisės ir administracijos mokykloje Anhujaus provincijoje, Pekino universitete, Učango pedagoginiame universitete bei Guangdžou Sun Yat-seno universitete, visur teišbūdamas metus ar trumpiau; tai lėmė tiek karštakošiškas būdas, tiek suirutė į karo vadų valdomus plotus suskilusioje Kinijoje.

Tolesnė Yu kūryba daugiausiai tęsė autobiografines, išpažinties temas, atvirai tyrinėjo subjekto silpnybes, seksualumą ir slapčiausius troškimus. Yu patyrė didelę tiek J. J. Rousseau „Išpažinties“, tiek 19 a. rusų literatūroje iškilusio „atliekamo žmogaus“ veikėjo modelio, tiek vakarų estetizmo įtaką. 1923 m. paskelbė antrąjį apsakymų rinkinį „Plunksnalapė vijoklė“ (《蔦蘿集》/《茑萝集》, Niaoluo ji ), panašia į „Grimzdimą“ romantizmo estetika ir temomis. Tačiau po 1923 m. persirgtos sunkios ligos kūriniuose matomas tematinis pokytis: su lyriška melancholija, šiluma ir atjauta vaizduojama sunki darbininkų būtis. Svarbiausi darbai –  į 1927 m. išleistą rinktinę „Ataušę pelenai“ (《寒灰集》, Hanhui ji) įtraukti apsakymai „Svaiginantis pavasario vakaras“ (《春風沉醉的晚上》/《春风沉醉的晚上》, chunfeng chenzui de wanshang) ir „Kukli auka“ (《薄奠》, Bao dian). Tais pačiais metais pasirodė rinktinė „Praeitis“ (《過去集》/《过去集》, Guoqu ji). To paties pavadinimo apsakymas tyrinėtojų vertinamas kaip vienas Yu stipriausių: pasitelkęs jautrų psichologinį vaizdavimą, autorius kūrinyje tyrinėja geismo ir praradimo temas. 1927 m. Yu Dafu išleido „Devynis dienoraščius“ (《日記九種》/《日记九种》, Riji jiu zhong), 1926 – 1927 m. dienoraščius, kuriuose daugiausia pasakojama apie santykius su Wang Yingxia (王映霞), didžiąja Yu gyvenimo meile. Kritikų vertinama prastai, knyga Kinijoje sukėlė dar vieną skandalą ir sumušė pardavimų rekordus. 1928 m. pasirodė apysaka „Paklydusi avelė“ (《迷羊》, Mi yang), 1932 m. –  „Ji – silpna moteris“ (《她是一個弱女子》/《她是一个弱女子》, Ta shi yi ge ruo nvzi). Kūrinys dėl homoseksualumo ir revoliucijos temų buvo uždraustas.

1932 m. Yu Dafu išleido ir rinktinę „Vėlai žydinti kvepenė“ (《遲桂花》/《迟桂花》, Chi guihua). To paties pavadinimo apysaka Kinijos kritikų dažnai laikoma brandžiausiu Yu Dafu kūriniu. Apysakoje pasakojama apie „pono Yu“ ir jo draugo sesers išvyką į kalnus. Gamtos apsuptyje pajutęs geismą jį lydinčiai merginai, jis sugeba jį suvaldyti ir „išgryninti“: sublimacijos tema, kai geismas tampa kitais, „aukštesniais“, jausmais, gana dažna Yu kūriniuose. Nors Yu iš tiesų patyrė 19 – 20 a. sandūros vakarų dekadanso įtaką, jis nėra dekadanso atstovas, kaip jį kaltino dalis Kinijos kritikų: jo veikėjai nėra amoralūs, dekadentiškų impulsų jie dažniausiai arba gailisi, arba juos įveikia ir grįžta prie tradicinės moralės normų. 1935 m. Yu išleido paskutinį ilgesnį kūrinį „Pabėgimas“ (《出奔》, Chuben). Parašė daug kritikų aukštai vertinamų esė ir kelionių užrašų, taip pat literatūros kritikos, teorijos veikalų, pjesių. Nors prozą kūrė pagal 19 – 20 a. vakarų kanonus, visą gyvenimą išliko aistringas klasikinės kinų poezijos gerbėjas, parašė per šešis šimtus neoklasikinių eilėraščių.

Rezistencinė veikla, karas ir emigracija

Po 1936 m. Yu Dafu beveik neberašė prozos – daugiausiai laiko praleido Uhane, kur atsidėjo rezistencinei veiklai prieš Japonijos imperializmą, dirbo redaktoriumi, paskelbė daug straipsnių. 1937 m. Japonijai užpuolus Kinijos Respubliką, prasidėjo Antrasis Kinijos–Japonijos karas (Kinijoje vadinamas rezistenciniu karu prieš Japonijos agresiją, 抗日戰爭/抗日战争, kangri zhanzheng). Japonams užėmus Hangdžou, Yu Dafu motina mirė iš bado senuosiuose šeimos namuose Fujange, vienas iš brolių taip pat žuvo. Baimindamasis susidorojimo, 1938 m. Yu Dafu išvyko į Singapūrą, kur Sin Chew Daily (《星洲日報》, Xingzhou ribao) toliau rašė pasipriešinimo temomis, bendradarbiavo su britų žvalgyba.

Pabėgimas į Pietryčių Aziją, slapstymasis ir mirtis

1942 metais, kai Singapūras atiteko japonams, Yu Dafu vėl teko bėgti. Persikėlęs į centrinę Sumatrą, jis prisidengė išgalvotu vardu ir nedideliame miestelyje ėmė gaminti ryžių vyną. Nors laisvalaikiu vis dar kūrė poeziją, net jo vietoje vesta moteris nesužinojo tikrosios jo tapatybės. Tačiau greitai išsiaiškinta, kad vyras laisvai kalba japoniškai, todėl dažnai kviestas vertėjauti japonų kariuomenei, disponavo daug jautrios informacijos, ją panaudodamas apsaugoti ir padėti bendruomenei. 1945 m. rugsėjo vakarą, jau po Japonijos kapituliacijos, išviliotas iš namų dingo be žinios; nors Yu Dafu kūnas niekada nebuvo rastas, vėlesni tyrinėjimai atskleidė, kad išsiaiškinus tikrąją jo tapatybę buvo nužudytas japonų karo policijos.

1952 m. Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybė suteikė Yu Dafu revoliucijos kankinio vardą. Toks pomirtinis trumpo ir dramatiško Yu Dafu gyvenimo posūkis kai kurių tyrinėtojų vertinamas skeptiškai, tačiau, nors vengė atviros angažuotės, ypač kūryboje, Yu Dafu sugebėjo suderinti daugybę priešingų tapatybių: į savo pojūčius ir išgyvenimus pasinėręs egocentriškas individualistas / patriotiškas rezistencijos veikėjas – tik viena jų pora. Modernios kinų literatūros kontekste Yu Dafu išlieka iškiliausias (neo)romantikas, per radikaliai atvirą vidinio pasaulio tyrinėjimą sukūręs naują subjekto vaizdavimą kinų literatūroje.

Indrė Balčikonytė-Huang

Šaltiniai:

• Denton, Kirk A. “Romantic Sentiment And The Problem Of The Subject: Yu Dafu.” InThe Columbia Companion to Modern East Asian Literature, edited by Kirk A. Denton, Joshua S. Mostow, Bruce Fulton, and Sharalyn Orbaugh, 378–84. Columbia University Press, 2003.
• Denton, Kirk A. “The Distant Shore: Nationalism in Yu Dafu’s ‘Sinking.’”Chinese Literature: Essays, Articles, Reviews (CLEAR)14 (1992): 107–23.
• Fang Zhong. Yu Dafu zhuan. Fudan daxue chubanshe,
• Feuerwerker, Yi-tsi Mei.“Text, Intertext, and the Representation of the Writing Self in Lu Xun, Yu Dafu, and Wang Meng.”In From May Fourth to June Fourth: Fiction and Film in Twentieth-Century China, edited by Ellen Widmer and David Der-wei Wang, 167–93. Harvard University Press, 1993.
• Hsia, C.T. A History of Modern Chinese Fiction, 1917 – 1957. Yale University Press, 1961.
• Pan, Lynn. “Yu Dafu”. In: When True Love Came to China. Hong Kong University Press, 2015.
• Prusek, Jaroslav. The Lyrical and the Epic: Studies of Modern Chinese Literature, edited by Lee, Ou-fan Leo. Indiana University Press, 1980.
• Zhang, Yingjin, ed. A Companion to Modern Chinese Literature. Willey-Blackwell, 2016.

Lao She (1899 02 03 – 1966 08 24)

Lao She (老舍) (tikrasis vardas Shu Qingchun 舒慶春/舒庆春) – viena svarbiausių modernios kinų literatūros figūrų, humoro meistras, taikliai pašiepęs žmogiškąsias ydas, daugybės romanų ir pjesių autorius, literatūrinėje kalboje įtvirtinęs vaizdingą gimtojo Pekino dialektą, įamžinęs margą senojo Pekino visuomenę ir jos gyvenimo būdą.

Lao She stipriai skyrėsi nuo tipiško laikmečio intelektualo – jis ne tik priklausė etninei mandžiūrų mažumai, buvo kilęs iš šiaurės, iš darbininkų klasės, bet ir pasirinko komiko, satyriko, o ne realisto ar romantiko kūrybinę poziciją, iki pat ketvirto dešimtmečio pabaigos nedalyvavo jokiame organizuotame literatūriniame judėjime; kitokia gyvenimo patirtis leido jam išgryninti savitą stilistiką.

Ankstyvieji metai (1899-1921)

Lao She gimė 1899 m. Pekine, vargingoje mandžiūrų šeimoje. Etniniai kinai į mandžiūrus, užpuolikus iš šiaurės, 17 a. viduryje užkariavusius Kiniją ir įkūrusius Qing dinastiją, žvelgė priešiškai, ir, nors per laiką mandžiūrai didele dalimi asimiliavosi , 19–20 a. sandūroje, dinastijai merdėjant, antipatija buvo itin stipri. 1899 m. Šiaurės Kinijoje prasidėjo Boksininkų sukilimas: gyventojai užsibrėžė iš Kinijos išguiti plačių galių ir teisių po Opijaus karų įgijusius užsieniečius. Qing vyriausybei nusprendus palaikyti sukilėlius, 1900 m. Aštuonių tautų aljanso kariuomenė žengė į Pekiną ir sutriuškino sukilėlius. Lao She tėvas, žemo rango sargybinis Uždraustajame mieste, žuvo kovoje. Užjūrio kariai nusiaubė ir kuklius šeimos namus: vos vienerių sulaukęs Lao She ir likę namiškiai – motina, du vyresni broliai bei našlaujanti teta – tik per plauką išvengė mirties. Motina išliko nepalaužiamos dvasios, didžiuliame skurde likusią šeimą išlaikė dirbdama sunkius padienius darbus. Lao She augo tarp žemiausio sluoksnio senojo Pekino gyventojų – rikšininkų, smulkių prekeivių, gatvės artistų ir įvairiausių vargdienių.

Sulaukęs devynerių, turtingo giminaičio filantropo dėka ėmė lankyti privačią mokyklą. Vaikas buvo stropus, mokslai sekėsi, bet apie universitetą nedrįso svajoti: reikėjo kuo greičiau įgyti gerbiamą, bet praktišką specialybę. 1918 m. baigęs Pekino pedagoginę mokyklą, tuoj pat paskirtas vietinės pradinės mokyklos direktoriumi; vėliau mokytojavo kitose Pekino ir Tiandzino mokyklose. 1919 m. įsiplieskė Gegužės ketvirtosios judėjimas; nors Lao She tiesiogiai jame nedalyvavo, jį stipriai paveikė progresyvios ir patriotinės judėjimo idėjos. Įkvėptas literatūrinės revoliucijos – Judėjimo už naująją kultūrą ir Gegužės ketvirtosios judėjimo išdavos – 1921 m. ėmė rašyti ir paskelbė keletą apsakymų.

Londonas ir pirmieji romanai (1922-1929)

1922 m., po sunkios ligos, Lao She pasikrikštijo. Netrukus susipažino su Jandzingo universitete anglų kalbą dėsčiusiu pastoriumi Robertu K. Evansu, laisvu metu klausėsi jo paskaitų. Evanso rekomenduotas, gavo penkerių metų dėstytojo kontraktą Rytų studijų mokykloje (School of Oriental Studies, dabar – Rytų ir Afrikos studijų mokykla, SOAS) Londone. 1924 m. išvyko į Didžiąją Britaniją, kur dėstė šnekamąją kinų kalbą. Laisvalaikiu, norėdamas, kaip pats rašo, tobulinti anglų kalbą, godžiai skaitė anglų literatūrą: Šekspyro, Konrado, Henrio, Svifto kūrinius, ypač mėgo Dikensą – aštrūs miesto visuomenės pjūviai, dėmesys vargstantiems ir dikensiškas humoras padarys didžiulę įtaką Lao She kūrybai. Per penkerius metus Londone parašė pirmuosius tris romanus: „Gerbiamo Džango filosofija“ (《老張的哲學》/《老张的哲学》, Lao Zhang de zhexue, 1926), „Džao Dzijue“ (《趙子曰》/《赵子曰》, Zhao Ziyue, 1927) bei „Tėvas ir sūnus Ma“ (《二馬》/《二马》, Er Ma, 1930). Visi trys paskelbti svarbiausiame laikmečio literatūros leidinyje „Apsakymai“ (《小說月報》/《小说月报》, Xiaoshuo yuebao) ir iškart sulaukė sėkmės.

Pasak Lao She, debiutiniu romanu „Gerbiamo Džango filosofija“ – komiška istorija apie niekšišką Pekino prasisiekėlį – tebandė perrašyti Dickenso romanus „Nikolas Niklbis“ ir „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“, perkeldamas veiksmą į Kiniją. „Džao Dzijue“, pašiepiantis nemokšiškų Pekino studentų veiklą, rodė didelį kūrybinį progresą: C. T. Hsia kūrinį pavadino „pirmu rimtu komišku romanu modernioje kinų literatūroje“[1]. „Tėvas ir sūnus Ma“ – labiausiai kritikų vertinamas Lao She Londone parašytas kūrinys – pasakoja apie vidurinės klasės kinus, iš Pekino persikėlusius į Londoną. Dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje „geltonosios grėsmės“ (yellow peril) baimė Vakarų visuomenėje pasiekė aukščiausią tašką, sinofobija ir rasizmas buvo kasdienė su vakariečiais susiduriančių kinų, įskaitant Lao She, patirtis; romane rašytojas tyrinėja ne tik kultūrinę įtampą tarp kinų ir anglosaksų, bet ir pačių kinų tapatybę vis-à-vis vakariečius, efektyvaus patriotizmo (ne)galimybę.

Kūrybinė branda tėvynėje (1930 – 1936)

1929-aisiais, baigęs kontraktą Londone ir pusmečiui stabtelėjęs Singapūre (rezultatas – kūrinys vaikams „Mažojo Po gimimo diena“ (《小坡的生日》, Xiao Po de shengri, 1930) ), Lao She į Kiniją 1930 m. grįžo jau kaip žinomas rašytojas. 1930 – 1934 m. dėstė Čilu universitete, 1934 – 1936 m. – Šandongo universitete Dzinane. Pirmasis čia parašytas romanas „Damingo ežeras“ (《大明湖》) neišvydo dienos šviesos: vienintelis rankraštis sudegė „Komercinės spaudos“ leidykloje per 1932 m. japonų atakas Šanchajuje.

„Kačių miestas“ (《貓城記》/《猫城记》, Mao cheng ji, 1932) kartais pristatomas kaip vienas svarbiausių mokslinės fantastikos romanų modernios kinų literatūros istorijoje, tačiau kūrinys tiksliau apibūdintinas kaip distopinė satyra apie laikmečio Kiniją. Romane, dažnai lygintame su „Guliverio kelionėmis“, pasakojama apie Marse įsikūrusią į kates panašių būtybių civilizaciją, kuri dėl moralinės korupcijos ir abejingumo sunaikina pati save. Nors romaną laikmečio kritikai priėmė skeptiškai, o pats autorius laikė nepavykusiu, šiandien „Kačių miestas“ vertinamas kaip svarbus distopinės literatūros pavyzdys.

Tragikomiškas romanas „Skyrybos“ (《離婚》/《离婚》, Lihun, 1933) tęsė Lao She rūpimą nacionalinio charakterio ydų – apatijos, bailumo ir prisitaikėliškumo, ardančių Kinijos visuomenę iš vidaus – temą. Komiškas romanas „Niu Tianci gyvenimas“ (《牛天賜傳》/《牛天赐传》, Niu Tianci zhuan, 1934) žymi svarbų autoriaus pozicijos pokytį: Lao She praranda tikėjimą individualios moralės jėga – ji bejėgė prieš supuvusią aplinką. Ši tema geriausiai atsiskleis svarbiausiame Lao She romane „Kupranugaris Siangdzi“ (《駱駝祥子》/《骆驼祥子》, Luotuo Xiangzi, 1936, lietuviškai išleistas pavadinimu „Rikša“, 1963).

1936 m. Lao She pagaliau paliko nemėgstamą dėstytojo darbą ir atsidėjo kūrybai. Rezultatas – romanas „Kupranugaris Siangdzi“, plačiai pripažintas rašytojo šedevru. Kūrinys, 1936 – 1937 m. paskelbtas žurnale „Visatos vėjas“ (《宇宙風》/《宇宙风》, Yuzhou feng), vaizduoja tragiškas doro ir darbštaus rikšininko Siangdzi pastangas atsilaikyti prieš gyvenimo negandas ir jo laipsnišką nuopuolį. Nežmoniškoje aplinkoje individo moralei ir valiai lemta žlugti. Rikšininkas – ne reta figūra modernioje kinų literatūroje, tačiau Lao She ją vaizduoja naujai, skaitytojui atverdamas Siangdzi vidinį pasaulį. Romanas, lygintas su Hardžio kūryba, vertinamas dėl ryškių personažų, architektūriškos struktūros, meistriško psichologinio realizmo, ir, žinoma, vaizdingo Pekino dialekto.

Karo metai ir viešnagė JAV (1937-1949)

1937 m. augančios japonų imperialistinės ambicijos kulminavo puolimu prieš Kiniją – prasidėjo Antrasis Kinijos–Japonijos karas. Japonams ėmus bombarduoti Dzinaną, Lao She priverstas bėgti, iš pradžių į Uhaną, vėliau – į Guomindano laikinąją sostinę Čongčingą, kur iki 1945 metų praleis daugiausia laiko.

Ketvirtajame dešimtmetyje Lao She buvo labai populiarus, jo kūryba pasižymėjo patriotine dvasia, bet buvo niuansuota, nevienalypė, be to, nepriklausydamas jokiai politinei stovyklai, tarp dažnų literatų vaidų jis gerai sutarė tiek su kairiaisiais, tiek su nepriklausoma Lin Yutango (林語堂/林语堂) grupe, tiek su kitais kūrėjais. Tokia pozicija ir nuoširdus patriotiškumas lėmė tai, kad, anksčiau vengęs politikos, 1938 m. Lao She tapo vienu iš Visos Kinijos rašytojų ir menininkų rezistencijos asociacijos (中華全國文藝界抗敵協會/中华全国文艺界抗敌协会, Zhonghua quan guo wenyijie kangdi xiehui) įkūrėjų, buvo išrinktas jos vadovu ir svarbiausio karo metų literatūros leidinio „Rezistencijos literatūra ir menai“ (《抗戰文藝》/《抗战文艺》, Kangzhan wenyi) redaktoriumi. Lao She su didžiuliu pasiaukojimu vadovavo literatų rezistencijai iki pat karo pabaigos.

Apleidęs ankstesnius projektus, be organizacinio darbo, šiuo laikotarpiu rašė išskirtinai patriotinę literatūrą. Pasipriešinimo tikslais skatinta masėms prieinama ir paveiki, lengvai skleidžiama, paprasta kalba parašyta kūryba: tradiciniai liaudies menai, regioninės operos, dainos, pasakojimai, taip pat vakarietiško stiliaus pjesės. Didžioji dalis kūrinių teturėjo tikslą kurstyti patriotinius jausmus ir pasipriešinimo dvasią, buvo paviršutiniški, todėl po karo pamiršti. Lao She šio laikotarpio darbai – ne išimtis; parašė patriotinių pjesių, poemų, libretų, nepavykusį romaną apie gyvenimą japonų okupuotoje vietovėje „Sudeginimas“ (1944) (《火葬》, Huozang, 1943). Kūryboje atsirado vis daugiau tradicinio naratyvo elementų; pasak rašytojo, nors pokyčiai padiktuoti geopolitinės situacijos, jie iš esmės transformavo jo požiūrį į literatūrą, ir net pasibaigus karui Lao She sąmoningai tęsė naują kūrybinę kryptį.

Epinė trilogija „Keturios kartos po vienu stogu“ (《四世同堂》, Si shi tong tang) – ambicingiausias Lao She projektas. 1946 m. pasirodė „Maišatis“ (《惶惑》, Huanghuo) ir „Bergždžia būtis“ (《偷生》, Tousheng), o 1950 m. trilogiją užbaigė „Badas“ (《饥荒》, Jihuang ). „Keturios kartos“ pasakoja apie kaimynystėje gyvenančių Pekino šeimų likimus japonų okupacijos metais. Kūrinys įvertintas nevienareikšmiškai: C. T. Hsia jį kritikavo kaip lėkštą, teigdamas, kad „Lao She sužlugdė save propagandiniu darbu ir galiausiai įrodė (...), kad nepajėgia susigrąžinti ankstesnio talento“^[2], tuo tarpu Davidas Der-wei Wangas įvertino pozityviau, įžvelgdamas joje stiprią vėlyvojo Qing laikotarpio demaskavimo romanų (譴責小說/谴责小说, qianze xiaoshuo) įtaką.

Nors geriausiai žinomi Lao She romanai ir pjesės, tarp 1934 – 1944 išleido ir penkis tomus trumposios prozos. Reikšmingiausi kūriniai: „Pusmėnulis“ (《月牙兒》/《月牙儿》, Yueya’er, 1935), „Mano gyvenimas“ (《我這一輩子》/《我这一辈子》, Wo zhe yi beizi, 1937), „Neprobleminis klausimas“ (《不成問題的問題》/《不成问题的问题》, Bu cheng wenti de wenti, 1943) ir kt.

1945 m. Japonijai kapituliavus, Kinijoje atsinaujino pilietinis karas. 1946 m. JAV Valstybės departamentas pakvietė Lao She ir dramaturgą Cao Yu (曹禺) vienerių metų vizitui Amerikoje; viešnagė užsitęsė, ir 1949 m., kai buvo įkurta Kinijos Liaudies Respublika, Lao She vis dar buvo JAV. Čia parašė romaną „Artistai su būgnais“ (《鼓书艺人》, Gushu yiren, 1949, pirmas kiniškas leidimas 1980). Nors bičiuliai amerikiečiai ragino likti, metų pabaigoje rašytojas grįžo į tėvynę.

„Liaudies menininkas“ ir „liaudies priešas“ (1949-1966)

Pirmuosius keliolika Liaudies Respublikos metų Lao She buvo svarbus ir gerbiamas kultūros veikėjas. Paskirtas į keletą postų, iki mirties ėjo Pekino literatūros ir meno darbininkų sąjungos pirmininko pareigas. Tyrinėtojai teigia, kad, nepaisant to, Lao She politikai jautė baimę, stengėsi išlaikyti atstumą. Rašė daugiausia pjeses: reikšmingiausios „Drakono ūsų griovys“ (《龙须沟》, Long xu gou, 1951) ir „Arbatinė“ (《茶馆》, Chaguan, 1957). „Drakono ūsų griovys“, ideologiškai „patogi“ pjesė apie Pekino lūšnyno transformaciją po komunistų pergalės, pelnė Lao She „liaudies menininko“ vardą. Kur kas įdomesnė „Arbatinė“ – daugialypė tragikomiška drama, vaizduojanti paprastų Pekino žmonių, kurių keliai susikerta Yutai arbatinėje, pastangas išgyventi penkių audringų modernios Kinijos istorijos dešimtmečių fone. Iš pradžių vertinta skeptiškai, „Arbatinė“ tapo bene žymiausia šiuolaikine Kinijos pjese, o pagal ją 1958 m. pastatytas spektaklis (rež. Jiao Juyin, Xia Chun) – garsiausias ir iki šiol rodomas teatro pastatymas Kinijoje. Po 1949 m. dar parašė esė rinktinių, literatūros kritikos, libretų.

Septinto dešimtmečio pradžioje politinis klimatas ėmė keistis senųjų kultūros figūrų nenaudai. Lao She beveik nebeskelbė naujų kūrinių, o paskutinis romanas „Po raudona vėliava“ (《正红旗下》, išleistas 1979 m.), pasakojantis apie mandžiūrų vėliavininkus, liko neužbaigtas. 1966 m. gegužę prasidėjo Kultūrinė revoliucija. Rugpjūčio 23-iają sučiuptas raudonųjų sargybinių, Lao She buvo mušamas, kankinamas ir žeminamas kaip „liaudies priešas“. Kitą dieną nusiskandino Pekino Taipingo ežere. Iškelta ir versija, kad Lao She, jau negyvai sumuštą, į ežerą įmetė raudonieji sargybiniai.

Baigiamasis žodis (1978 – )

Ežero, kuris baigėsi Lao She gyvenimas, jau nebėra – šis aštuntajame dešimtmetyje miesto planavimo tikslais užpiltas. 1978 metais Lao She oficialiai reabilituotas, surengtos valstybinės laidotuvės, kurių metų urna su rašytojo pelenais perkelta į Babaošano revoliucijos kapines, skirtas iškiliausioms šalies asmenybėms. Pastaruosius kelis dešimtmečius Lao She gimtinėje vėl plačiai skaitomas, vertinamas ir mylimas – toks ironiškas didžiausio modernios kinų literatūros humoro meistro, garsiausio Pekino istorijų pasakotojo, patrioto, iškelto kaip „liaudies menininkas“ ir sutrypto kaip „liaudies priešas“, likimas.

Indrė Balčikonytė-Huang

Šaltiniai

• Chen, Xiaomei. “Introduction.” In The Columbia Anthology of Modern Chinese Drama, 1-55. Columbia University Press, 2010.
• Denton, Kirk A. “Historical Overview.” In The Columbia Companion to Modern East Asian Literature, edited by Joshua S. Mostow, 287-306. Columbia University Press, 2003.
• Goldblatt, Howard. “Introduction.” In Rickshaw Boy by Lao She, 10-17. HarperCollins E-Books, 2010.
• Hsia, C.T. A History of Modern Chinese Fiction, 1917 – 1957. Yale University Press, 1961.
• Lao She. Lao She tan xiezuo. Baihua zhou wenyi chubanshe, 2019.
• Laughlin, Charles. “Language and Literary Form.” In The Columbia Companion to Modern East Asian Literature, edited by Joshua S. Mostow, 307-314. Columbia University Press, 2003.
• Lovell, Julia. “” In Mr Ma And Son by Lao She, 7-9. Penguin Classics, 2022.
• Lyell, William A. “Translator’s Postscript:  The Man and the Stories.” In Blades of Grass: The Stories of Lao She by Lao She, 273-307. Univeristy of Hawai’i Press, 1999.
• Moran, Thomas. “The Reluctant Nihilism of Lao She’s Camel Xiangzi.” In The Columbia Companion to Modern East Asian Literature, edited by Joshua S. Mostow, 452-457. Columbia University Press, 2003.
• Wang, David Der-wei. Fictional Realism in Twentieth-Century China : Mao Dun, Lao She, Shen Congwen. Columbia University Press, 1992.
• Ying, Li-hua. Historical Dictionary of Modern Chinese Literature. Scarecrow Press, 2010.
• Zhang, Yingjin, ed. A Companion to Modern Chinese Literature. Willey-Blackwell, 2016.

 

[1] Hsia, C.T. A History of Modern Chinese Fiction, 1917 – 1957. Yale University Press, 1961: 169.

[2] Hsia, C.T. A History of Modern Chinese Fiction, 1917 – 1957. Yale University Press, 1961: 350.