Daoizmo alchemija, kurią daoistai vadina „Auksinio eliksyro keliu“ (jindan zhi dao 金丹之道), sutr. jindan 金丹 - „auksiniu eliksyru“) – tai religinė praktika, skirta pagaminti nemirtingumo eliksyrą ir taip pasiekti nemirtingumą, kuris yra aukščiausias daoistinės saviugdos tikslas. Žodis „auksinis“ čia reiškia pastovumo būseną, priešingą fenomenalaus pasaulio kaitai ir laikinumui. Nemirtingumo eliksyras simbolizuoja autentišką kosmoso būseną iki laiko tėkmės atsiradimo. Daoistai suvokia nemirtingumą kaip susitapatinimą su dao, kuris laikomas nemirštančiu arba amžinu nuolatinės kosmoso (priešybių yin ir yang) kaitos dėsniu. Šioje būsenoje išnyksta įprastos laiko dimensijos – „žmogiškas laikas“ ir „dieviškas laikas“, lieka tik amžinybės laikas – buvimas nuolatiniame „dabar“. Daoizmo alchemija, kaip ir Vakarų alchemija, paremta jo elementarių komponentų transformavimo arba taurinimo (lian 錬 / 炼) idėja, todėl dar vadinama „aukso taurinimo menu“ (lianjin shu 鍊金术 / 炼金术).Tai procesas, kurio metu šie komponentai (medžiagos) kaitinimo būdu perkeičiami arba sugrąžinami į jų pirminio grynumo būseną, vadinamą „gryno yang“ arba Vienio būsena. Iš šio yang daoisto kūne užsimezga nemirtingumo gemalas (tai xian 胎仙, „raudonas kūdikis“ zidan 子丹), o jo subrendimas ir kūno palikimas reiškia tapimą nemirtingu. Tad alchemija padeda radikaliai perkeisti žmogaus kūną/dvasią/asmenybę - pereiti į subtilesnę, naują būties kokybę arba ontologinę būseną. Ir savo prigimtimi, ir pavidalu jis tampa mažiau fizinis ir daugiau „numinozinis“, įgaudamas viršžmogiškų galių – pasidaro lengvas (todėl gali skristi), nepažeidžiamas (nedega, neskęsta) ir t.t.. Jis peržengia savo mirtingumą, materialumą ir fiziškumą, pakildamas į dangiškas sferas ir tapdamas tam tikro rango dangaus valdininku (tianguan). Žmogus ne miršta, o patiria tam tikras savanoriškai pasirinktas transformacijas.
Daoistų alchemija skirstoma į du tipus – išorinę arba laboratorinę (waidan 外丹) ir vidinę arba psichofizinę (neidan 内丹). Priimta manyti, kad waidan atsirado anksčiau už neidan - Han dinastijoje (IIIa.pr.Kr.- III a.), o suklestėjo IV-VII a. Jos atsiradimą paskatino nemirtingumo kultas, kurį itin palaikė pirmieji Kinijos imperatoriai, labai norėję tapti nemirtingais. Tang dinastijoje (VII-X a.) iškilo vidinė alchemija, kuri ypač suklestėjo Song dinastijoje (X-XIII a.), palaipsniui išstumdama išorinę alchemiją. Jos suklestėjimui labai daug įtakos turėjo budizmas, kurio religinės idėjos ir saviugdos metodai (ypač meditacija) pamažu buvo integruoti į daoizmo praktiką. Išorinė alchemija yra nemirtingumo eliksyro gamyba išorėje – „laboratorijoje“ (vad. „eliksyrų kambariu“ danshi 丹室, kur ant specialios triaukštės platformos („altoriaus“) pastatoma krosnis, virš kurios (ar į kurią) dedamas tiglis arba trikojis indas (ding 鼎). Jame eliksyras gaminamas iš įvairiausių mineralų, metalų, haliucinogenų ir net nuodingų medžiagų (žėrutis, arseno sulfidas, salietra, pušies spygliai ir sakai, „stebuklingi“ (haliucinogeniniai) grybai (lingzhi), abrikosų kauliukai, elnio ragai, perlamutras, kurpelė, gyvsidabris, arsenas, sidabras, agatas, kristalas, švinas, karneolis). Waidan skirtuose tekstuose galima rasti du standartinius šių medžiagų transformavimo (gryninimo) būdų aprašymus: 1) gyvsidabrio (yin) gryninimas iš cinoberio (yang), kai po kelių kaitinimo ciklų (paprastai nuo 7 iki 9) jis tampa grynu yang; 2) cinoberio (yang) ir gamtinio švino (yin) gryninimas, verčiant juos į „tikrą gyvsidabrį“ (pirminį yin) ir „tikrą šviną“ (pirminį yang) bei juos sumaišant ir taip gaunant gryną yang. Visas alcheminis procesas traktuojamas kaip ypatingas ritualas, susidedantis iš kelių etapų – pradedant pasiruošimu (paties eliksyro gamintojo apsivalymu, fiziniu ir psichiniu), gamybos vietos parinkimu ir paruošimu, ir baigiant eliksyro gėrimu (svarbiausia – tinkamos jo dozės, nepadauginti) bei aukojimu dievybėms.
Vidinė alchemija reiškia eliksyro gamybą paties žmogaus kūno viduje, kuris paverčiamas alchemine laboratorija su savo tigliu, krosnimi, eliksyro komponentais. Kūnas gamina eliksyrą iš savo paties skysčių, energijų ir sekretų, kurie traktuojami kaip „išorinių“ medžiagų – minėto švino, gyvsidabrio, sidabro ir kt. simboliniai atitikmenys. Tačiau nemirtingumo eliksyras čia laikomas tiesiog kitokiu esminės (pirmapradės) žmogaus prigimties įvardijimu, kitaip tariant, potencialiai esančiu kiekvieno žmogaus viduje. Todėl kelias į nemirtingumą neidan tradicijoje apibūdinamas kaip „tikrosios prigimties“ (zhenxing 真性) arba dao prigimties susigrąžinimas, grįžimas į kosmoso ištakas (dao) arba vadinamąją „priešdangiška būseną“ (xiantian 先天). Tai numinoziškumo būsena iki dangaus ir žemės (t.y. reiškinių ir daiktų pasaulio) atsiradimo ir gimimo šiame mirtingame kūne. Daoistai mano, kad dalį priešdangiškos būsenos („pirmapradžio yang kibirkštį“) žmonės būna išsaugoję nuo gimimo, bet ją vėliau užtemdo fenomenalaus pasaulio („podangiškos būsenos“ houtian 後天 / 后天) dalykai ir teršalai – aistros, prisirišimai, proto konstruktai ir gyvenimo kaita, dėl kurių žmonės tiesiog pamiršta turintys tos „priešdangiškos būsenos“ kibirkštį, siejančią žmogų su kosmosu. Norint susigrąžinti šią kibirkštį ir „tikrąją prigimtį“, reikia perstruktūruoti savo kūną - mintyse, intelektualiai, energetiškai ir egzistenciškai, paverčiant jį Dao arba kosminiu kūnu. Tam yra pasitelkiami įvairūs saviugdos būdai (dažniausiai – jų deriniai): įvairių formų meditacija, kvėpavimo pratimai (ypač specialus „embrioninis“ kvėpavimas), gyvybinės energijos vedžiojimas (xing qi 行气), daoistinė gimnastika (daoyin), kardonali dieta (maisto atsisakymas, pereinant prie maitinimosi savo seilėmis arba kosmine gyvybine energija qi), lytiniai santykiai (kai kuriose daoizmo mokyklose). Visas alcheminis procesas bendrai apibūdinamas kaip meditacijos procesas, kuriame „širdies karštis“ (švinas) susijungia su “inkstų vandeniu” (gyvsidabriu), simbolizuojančiais kaitą (impulsą ir atsaką, yin ir yang dinaminėje būsenoje), ir yin palaipsniui pereina (apverčiamas) į gryną yang, dar vadinamą pirmine dvasia (yuan shen 元神) ir Vieniu. Kai kuriose neidan tradicijose šis procesas aprašomas kaip pirminių energijos formų – „energetinio grūdo/esencijos“ (jing 精), gyvybingumo (qi 气) ir „dvasios“ (shen 神) palaipsnis reintegravimas per tris pakopas: jing apvalymas ir pavertimas į qi, qi apvalymas ir pavertimas į shen, shen apvalymas ir grįžimas į tuštumą. Abiem atvejais jis įsivaizduojamas kaip „inversija“ (ni 逆) arba „reversija“ (huan 還 / 还) – įprastinio kosmoso gimimo ir egzistavimo eigos apgręžimas pagal veikale „Laozi“ („Daodejing“) 42 sk. pateiktą formulę: „Dao gimdo vieną, vienas gimdo du, du gimdo tris, trys gimdo begalę daiktų“. Vidinė alchemija padeda sugrįžti iš tos „begalės daiktų“ pasaulio į vienį ir tuštumą, kurioje išnyksta bet kokie skirtumai.
Kaip ir waidan, taip ir vidinėje alchemijoje pirmiausia reikia „pastatyti“ savo kūne metaforišką „laboratoriją“ (krosnį, tiglį), surinkti visus nemirtingumo eliksyrui reikalingus komponentus, užsitikrinti dievybių palaikymą. Bet joje itin svarbu atidaryti vidinius „likimo“ vartus (pratekėti energijai), priderinti adepto kūną prie kosmoso ritmų ir ciklų. Todėl „vidinio eliksyro“ gamyboje pasitelkiami įvairūs kūno modeliai su papildomomis slaptomis ir sakraliomis lokacijomis (kalnais, rūmais, vartais, bokštais, praėjimais, „stebuklingais“ kanalais, vidinėmis dievybėmis) - kūno kaip mikrokosmoso, kaip kalno, kaip dievybių, gerų ir blogų dvasių buveinės, kaip trijų eliksyro laukų, energetinių kanalų ir 5 „vidinių“ organų sistemos, kaip 3 energijų rūšių rezervuaro, kaip peizažo ir t.t. Jų suaktyvinimas ir panaudojimas padeda aktyvuoti naują tobulą (nemirtingą) kūną. Nes vidinės alchemijos proceso metu įsivaizduojami kūne esantys kalnų takeliai, kuriuos reikia pereiti; kalnų viršūnės, į kurias reikia užlipti; laukai, kuriuos reikia paruošti, suarti ir apdirbti; numinozinės būtybės, kurias reikia pažadinti; mistinės kūno ertmės ir erdvės, į kurias reikia patekti; priešingos jėgos, kurias reikia sujungti. Bet visi šie kūno topografijos elementai ir lokacijos nėra kažkokie konkretūs, aiškiai apibrėžti objektai. Tai veikiau pereinamieji momentai savitransformacijos (gyvybinės energijos perkeitimo ir gryninimo) ir savęs patyrimo procese, kuriame net ir tų pačių eliksyro komponentų ar lokacijų pavadinimai skirtinguose etapuose įgyja skirtingą reikšmę. Kaip sakė žymus 13 a. alchemikas Li Daochun, „Paslaptingasis praėjimas yra pats paslaptingiausias ir įstabiausias centrinis praėjimas. Kaip jis gali turėti pastovią vietą? Jeigu jį patalpinsi kūne, tai bus neteisinga. Jeigu atskirsi nuo kūno ir ieškosi jo anapus kūno, tai irgi bus neteisinga.“