Kinų religijoje dvasinės esybės, su kuriomis kinai palaiko tam tikrą ryšį ir kurios vienaip arba kitaip veikia gyvųjų gyvenimą, skirstomos į tris tipus: protėvių dvasias, piktąsias dvasias ir dievybes. Protėvių dvasiomis tampa teisingai palaidotų ir dorų (šeimą turėjusių) mirusiųjų dvasios, kuriomis rūpinasi gyvieji jų palikuonys; piktomis dvasiomis arba šmėklomis tampa palikuonių neturinčių, smurtine mirtimi mirusių, neteisingai nubaustų ar nuskriaustų, netinkamai palaidotų ar nepalaidotų (dingusių), nusikaltusių velionių dvasios, negaunančios nuolatinių aukų („nemaitinamos“ ir nepagarbinamos); dievybėmis (shen 神) tampa (t.y. paverčiami arba sudievinami) kadaise žmonių palankumą ir pagarbą užsitarnavę mirę veikėjai – mitologiniai, istoriniai, religiniai, pvz. filosofinių ir religinių mokyklų įkūrėjai (Konfucijus su savo artimiausiais mokiniais, Laozi, Zhang Daoling ir kiti daoizmo mokyklų įkūrėjai), žymūs karvedžiai (pvz. Guan Yu, paverstas karo dievybe Guan Di, kurią ypač garbina kariai, verslininkai ir kiti jos apsaugos besitikintys žmonės), pavyzdingi valdinininkai, daoistų nemirtingieji. Dievybės savo ruožtu skirstomos pagal jų priklausymą vienai iš keturių kinų religinių tradicijų – konfucianizmui (imperinėje Kinijoje labiau atlikusiam valstybinio kulto funkcijas), daoizmui, budizmui ir vietinei (anksčiau vadintai „liaudies“) religijai. Pagal tai skiriasi ir joms skirtos aukos. Pvz., vietinėms dievybėms paprastai aukojamas visoks maistas (vad. „kraujo aukos“ – mėsa, žuvis) ir alkoholis, budistinėms ir aukščiausioms daoistinėms dievybėms – tik daržovės, vaisiai, gėlės, smilkalai ir kiti dalykai, neturintys nieko bendra su „kraujo“ aukomis (gyvų būtybių žudymu); tuo tarpu Konfucijui (kuris buvo valstybiškai garbinamas ne kaip dievybė griežta teologine prasme, o kaip Didysis Mokytojas arba Išminčius, t.y. kaip žmogus bet ilgainiui sudievintas) per didžiąją jam skirtą aukos ceremoniją buvo aukojama aukščiausia valstybinė kraujo auka, vad. „trys gyvūnai“ – kiaulė, jautis ir avis. Vis dėlto ribos tarp įvairių kinų religinių tradicijų dievybių, o taip pat tarp protėvių dvasių, piktųjų dvasių ir dievybių yra labai paslankios ir daugeliu atvejų neaiškios, ypač dėl pačių tų religinių tradicijų persipynimo. Todėl kai kurios dievybės buvo garbinamos keliose tradicijose (pvz., Laozi – ir daoizme, ir vietinėje religijoje; Guanyin – ir budizme, ir daoizme), o pačių dievybių statusas dažnai keitėsi – vienos atsirasdavo, kitos pranykdavo ar būdavo „pažeminamos“.
Taip yra todėl, kad kinų religijoje dievybių pasaulis arba panteonas suvokiamas ne kaip alternatyva žemiškam (žmogiškajam) pasauliui, o kaip jo pratęsimas. Jis laikomas žemiškojo pasaulio, tiksliau, Kinijos imperinės valdžios kopija arba dangiškuoju antrininku. Į dievybes (tiesa, ne į visas) žiūrima kaip į valdininkus, kurie ir atrodo, ir elgiasi kaip biurokratai - turi valdininkų regalijas (rašymo priemones), sėdi už stalo, rašo ir duoda įsakymus, registruoja žmonių poelgius arba veda specialius jų gyvenimo ir mirties „registrus“. Dauguma jų identifikuojamos ne pagal vardus, o pagal titulus, kurie dubliuoja imperinės valdžios hierarchinius titulus (imperatorius (huang皇, di帝), valdovas (wang王), valdytojas (gong公) ir t.t.). Jos kaip ir žemiškieji (žmogiškieji) valdininkai turi joms paskirtus į postus ir rangus, savo jurisdikcijos teritorijas. Tos jurisdikcijos ir pareigos yra pastovūs, kaip ir žemiškoje valdžioje, bet jeigu dievybė blogai atlikdavo pareigas (pvz. neatsiųsdavo lietaus, nepagydydavo), ji galėjo būti pakeičiama kita dievybe. „Dangiškosios biurokratijos“ kūrimas prasidėjo Han dinastijoje (3a.pr.Kr. – 3 m.e.a.), formuojantis žemiškosios imperinės valdžios aparatui, o dar labiau išsiplėtė Song dinastijoje (10-13 a.) – irgi paraleliai imperinės valdžios struktūros išplėtimui. Dievybės kaip ir žemiškieji valdininkai yra korumpuotos, t.y. papirkinėjamos (ypač pragaro – vad. „požemio teismų“ valdytojai). Kinai joms ne tik aukoja, bet ir su jomis bendrauja – ir ne bet kaip, o biurokratiškai, rašydami ir siųsdami įvairius raštus. Jie paprastai kreipdavosi ir kreipiasi į atitinkamas dievybes su tam tikrais prašymais, pažadėdami už jų įvykdymą atsidėkoti atnašavimu. Tuo tikslu su jomis sudaromas specialus „kontraktas“ iš dviejų dalių – pažado sugrįžti pas dievybę, jeigu ji išpildys žmogaus norą (xu yuan 许原), ir sugrįžimo jai padėkoti už išpildytą norą (huan yuan 还原). Tad žmonių ryšiai su jomis yra pagrįsti abipusių mainų principu - “tu man, aš tau“ (vad. „atmokėjimu“ – baoying), kuris yra svarbus ir žmonių tarpusavio bendravime. Tad dievybės garbinamos priklausomai nuo to, kiek jos sugeba atsakyti į žmonių prašymus arba parodyti savo stebuklingą galią (ling 灵). Tos dievybės, kurios neatsakydavo į prašymus, galėdavo būti užmirštos, jų kultai panaikinti, jų statulos net galėjo būti sudaužomos ar sudeginamos, o šventyklos apleidžiamos – bet po kiek laiko vėl atgaivinamos, jeigu dievybė išpildydavo prašymą.
Pačia ankstyviausia aukščiausio rango dievybe tapo „Aukščiausias Imperatorius“ (Shangdi 上帝), garbintas legendinėje Shang dinastijoje (Shang chao商朝, 16-11 a. pr. Kr.). Tačiau jis buvo garbinamas kaip Shang genties aukščiausias (seniausias) protėvis, neva apsaugantis visą gamtą ir žmoniją (Shang valstybę). Bet pirmiausia jis saugojo Shang dinastijos valdovo šeimą, todėl jį garbinti (jam aukoti) galėjo tik jo šeima, o paprastiems žmonėms jis buvo nepasiekiamas. Todėl Shang pakeitusi Zhou dinastija vietoj Shangdi iškėlė Dangų (Tian 天), kuriame rezidavo Shangdi (kurį laiką vadintas Imperinio Dangaus Aukščiausiu imperatoriumi Huangtian Shangdi (皇天上帝). Jam aukoti galėjo irgi tik imperatorius (kaip „Dangaus sūnus“) tam skirtame „Dangaus altoriuje“ arba šventykloje (Tiantan, naudota Ming ir Qing dinastijose ir iki šiol stovi Pekine), į kurią paprasti žmonės net negalėjo patekti. Tian laikomas ne antropomorfine dievybe, o veikiau abstrakčiu moraliniu autoritetu, baudžiančiu imperatorius už netinkamą valdymą, ir kartu kiekvieno žmogaus vidiniu moraliniu „imperatyvu“ ar prigimties dalimi, siejama su natūraliais gamtos dėsniais, žmogaus likimu.
Tačiau nuo Song dinastijos aukščiausia antropomorfine dievybe „liaudies“ (vietinėje) religijoje tapo Nefritinis imperatorius (Yudi, dar tituluojamą Nefrito Aukščiausiu Imperatoriumi Yu Huang Shangdi, Dangaus valdytoju Tiangong – iš viso jis turi 10 titulų). Jo statusas dažnai lyginamas su Shangdi, o daoizmo religijoje jis yra ne aukščiausia, o antro rango dievybė. Tačiau jis pirmiausia yra visų dangaus dievybių valdovas, kitaip tariant, žemiškojo imperatoriaus dangiškas antrininkas, todėl vaizduojamas kaip imperatorius – su geltonos (imperatoriškos) spalvos rūbais, imperatoriaus valdžios regalijomis, sėdintis soste, mėgstantis apvažiuoti dangaus valdas su didele savo palyda – kaip tai tradiciškai darė Kinijos imperatoriai. Tiesa, kai kuriose Kinijos vietovėse jis laikomas tokiu didžiu ir garbingu, kad jo negalima vaizduoti jokiais vaizdiniais. Altoriuje patalpinama tik lentelė su jo titulu. O kitur net nėra jokios lentelės, nes tikima, kad jo dvasia sklando pagrindinio smilkalų puodo pelenuose. Nefritiniam imperatoriui yra pavaldūs žemės dievai, pradedant rangu žemesniu Miesto valdovu/imperatoriumi (Chenghuang城皇, kurio funkcijos atitinka žemiškojo (žmogiškojo) apskrities valdytojo (magistrato) funkcijas, o jo šventykla primena magistrato biurą (yamen)), po jo rangu žemesniu Žemės valdytoju (Tudigong 土地公, atsakingu už tai, kas vyksta kaime ar apygardoj – kaip jo žemiškasis antrininkas apygardos valdytojas), ir baigiant Krosnies dievybe/aukščiausiu valdytoju (Zao Shen 灶神 arba Zao Jun 灶君, kuris atsakingas už kiekvienos šeimos narių priežiūrą ir poelgių registravimą – todėl Naujųjų metų išvakarėse vyksta pas Nefritinį imperatorių su savo kasmetine ataskaita). Nefritinis imperatorius taip pat valdo požemio pasaulį (10 jo teismų), jam pavaldus ir grėsmingasis tiesioginis jo valdovas Yanluo Wang. Tad su visų dieviškų savo pavaldinių pagalba Nefritinis imperatorius valdo ne tik dievybių, bet ir žmonių pasaulį – galutinai vertina žmonių elgesį ir atsako už visuotinę moralę bei teisybę, kontroliuoja dievybių ir žmonių likimus, netgi nustato Zodiako ženklų seką, kitaip tariant, yra atsakingas už kosminę tvarką.
Vis dėlto dangiškajam biurokratiniam panteonui priklauso ne visos kinų religijos dievybės. Jam nepriklauso dauguma moteriškų dievybių, budistinės dievybės, o taip pat visokios ekscentriškos ir kontraversiškos vietinės dievybės.