Kinų religijoje dvasinės esybės, su kuriomis kinai palaiko tam tikrą ryšį ir kurios vienaip arba kitaip veikia gyvųjų gyvenimą, skirstomos į tris tipus: protėvių dvasias, piktąsias dvasias ir dievybes. Protėvių dvasiomis tampa teisingai palaidotų ir dorų (šeimą turėjusių) mirusiųjų dvasios, kuriomis rūpinasi gyvieji jų palikuonys; piktomis dvasiomis arba šmėklomis tampa palikuonių neturinčių, smurtine mirtimi mirusių, neteisingai nubaustų ar nuskriaustų, netinkamai palaidotų ar nepalaidotų (dingusių), nusikaltusių velionių dvasios, negaunančios nuolatinių aukų („nemaitinamos“ ir nepagarbinamos); dievybėmis (shen 神) tampa (t.y. paverčiami arba sudievinami) kadaise žmonių palankumą ir pagarbą užsitarnavę mirę veikėjai – mitologiniai, istoriniai, religiniai, pvz. filosofinių ir religinių mokyklų įkūrėjai (Konfucijus su savo artimiausiais mokiniais, Laozi, Zhang Daoling ir kiti daoizmo mokyklų įkūrėjai), žymūs karvedžiai (pvz. Guan Yu, paverstas karo dievybe Guan Di, kurią ypač garbina kariai, verslininkai ir kiti jos apsaugos besitikintys žmonės), pavyzdingi valdinininkai, daoistų nemirtingieji. Dievybės savo ruožtu skirstomos pagal jų priklausymą vienai iš keturių kinų religinių tradicijų – konfucianizmui (imperinėje Kinijoje labiau atlikusiam valstybinio kulto funkcijas), daoizmui, budizmui ir vietinei (anksčiau vadintai „liaudies“) religijai. Pagal tai skiriasi ir joms skirtos aukos. Pvz., vietinėms dievybėms paprastai aukojamas visoks maistas (vad. „kraujo aukos“ – mėsa, žuvis) ir alkoholis, budistinėms ir aukščiausioms daoistinėms dievybėms – tik daržovės, vaisiai, gėlės, smilkalai ir kiti dalykai, neturintys nieko bendra su „kraujo“ aukomis (gyvų būtybių žudymu); tuo tarpu Konfucijui (kuris buvo valstybiškai garbinamas ne kaip dievybė griežta teologine prasme, o kaip Didysis Mokytojas arba Išminčius, t.y. kaip žmogus bet ilgainiui sudievintas) per didžiąją jam skirtą aukos ceremoniją buvo aukojama aukščiausia valstybinė kraujo auka, vad. „trys gyvūnai“ – kiaulė, jautis ir avis. Vis dėlto ribos tarp įvairių kinų religinių tradicijų dievybių, o taip pat tarp protėvių dvasių, piktųjų dvasių ir dievybių yra labai paslankios ir daugeliu atvejų neaiškios, ypač dėl pačių tų religinių tradicijų persipynimo. Kai kurios dievybės buvo garbinamos keliose tradicijose (pvz., Laozi – daoizme ir vietinėje religijoje; Guanyin – budizme, daoizme, vietinėje religijoje), o pačių dievybių statusas dažnai keitėsi – vienos atsirasdavo, kitos pranykdavo ar būdavo „pažeminamos“.
Taip yra todėl, kad kinų religijoje dievybių pasaulis arba panteonas suvokiamas ne kaip alternatyva žemiškam (žmogiškajam) pasauliui, o kaip jo pratęsimas. Jis laikomas žemiškojo pasaulio, tiksliau, Kinijos imperinės valdžios kopija arba dangiškuoju antrininku. Į dievybes (tiesa, ne į visas) žiūrima kaip į valdininkus – dauguma jų identifikuojamos ne pagal vardus, o pagal titulus, kurie dubliuoja imperinės valdžios hierarchinius titulus (imperatorius huang皇, di帝, valdovas wang王, valdytojas gong公, monarchas/valdovas jun 君). Jos ir atrodo, ir elgiasi kaip biurokratai - turi valdininkų regalijas (rašymo priemones), sėdi už stalo, rašo ir duoda įsakymus, registruoja žmonių poelgius, t.y. veda specialius jų gyvenimo ir mirties registrus. Vienas iš jų „viršininkų“ yra svarbi aukšto rango dievybė „Likimo šeimininkas (sekretorius)“ (Siming 司命). Remdamasis tais registrais ir kitų dievybių bei dvasių (ypač žmogaus kūne esančių „Trijų lavonų/kirminų san shi/chong 三尸/虫, tam tikrą dieną paliekančių kūną ir vykstančių pranešti jam apie žmogaus nuodėmes) ataskaitomis, jis nustato žmogaus gyvenimo trukmę - mirties datą ar jos pakeitimą, t.y. gali prailginti arba patrumpinti jo gyvenimą. Bet už jo trukmės (likimo) reguliavimą yra atsakingi ir kiti „dieviškieji valdininkai“ – Krosnies, Miesto ir Žemės dievybės ir t.t..
„Dieviškieji valdininkai“, kaip ir žemiškieji (žmogiškieji), turi paskirtus postus ir rangus, savo jurisdikcijos teritorijas. Tos jurisdikcijos ir pareigos yra pastovūs, kaip ir žemiškoje valdžioje, bet jeigu dievybė blogai atlikdavo pareigas (pvz. neatsiųsdavo lietaus, nepagydydavo), ji galėjo būti pakeičiama kita dievybe. „Dangiškosios biurokratijos“ kūrimas prasidėjo Han dinastijoje (III a.pr.Kr. – III m.e.a.), formuojantis žemiškosios imperinės valdžios aparatui, o dar labiau išsiplėtė Song dinastijoje (X-XIII a.), kai išsiplėtė imperinės valdžios struktūra. Dievybės kaip ir žemiškieji valdininkai yra korumpuotos (ypač papirkinėjami pragaro – vad. „požemio teismų“ valdytojai). Kinai joms ne tik aukoja, bet ir su jomis bendrauja – ir ne bet kaip, o biurokratiškai, rašydami ir siųsdami įvairius raštus. Jie paprastai kreipiasi į jas su prašymais, pažadėdami už jų išpildymą atsidėkoti atnašavimu. Tuo tikslu sudaromas specialus „kontraktas“ iš dviejų dalių – pažado sugrįžti pas dievybę, jeigu ji išpildys žmogaus norą (xu yuan 許願 / 许原), ir sugrįžimo jai padėkoti už išpildytą norą (huan yuan 還願 / 还原). Tad žmonių ryšiai su jomis grindžiami abipusių mainų principu - “tu man, aš tau“ (vad. „atmokėjimu“ – baoying), kuris yra svarbus ir žmonių tarpusavio bendravime. Dievybės garbinamos priklausomai nuo to, kiek jos sugeba atsakyti į žmonių prašymus, t.y. parodyti savo stebuklingą galią (ling 靈/灵). Neatsakiusios į prašymus galėdavo būti užmirštos, jų kultai panaikinti, jų statulos net sudaužomos ar sudeginamos, o šventyklos apleidžiamos. Bet po kiek laiko vėl atgaivinamos, jeigu dievybė išpildydavo naują prašymą.
Pačia ankstyviausia aukščiausio rango dievybe tapo „Aukščiausias Imperatorius“ (Shangdi 上帝), garbintas legendinėje Shang dinastijoje (Shang chao商朝, XVI -XI a. pr. Kr.). Tačiau jis buvo garbinamas kaip Shang genties aukščiausias (seniausias) protėvis, neva apsaugantis visą gamtą ir žmoniją (Shang valstybę). Bet pirmiausia jis saugojo Shang dinastijos valdovo šeimą, todėl jį garbinti (jam aukoti) galėjo tik jo šeima, o paprastiems žmonėms jis buvo nepasiekiamas. Todėl Shang pakeitusi Zhou dinastija vietoj Shangdi iškėlė Dangų (Tian 天), kuriame rezidavo Shangdi (kurį laiką vadintas Imperinio Dangaus Aukščiausiu imperatoriumi Huangtian Shangdi (皇天上帝). Jam aukoti galėjo irgi tik imperatorius (kaip „Dangaus sūnus“) tam skirtame „Dangaus altoriuje“ arba šventykloje, į kurią paprasti žmonės net negalėjo patekti. Vis dėlto Tian laikomas ne antropomorfine dievybe, o veikiau abstrakčiu moraliniu autoritetu, baudžiančiu imperatorius už netinkamą valdymą, ir kartu kiekvieno žmogaus vidiniu moraliniu „imperatyvu“ ar prigimties dalimi, siejama su natūraliais gamtos dėsniais, žmogaus likimu. Nuo Song dinastijos aukščiausia antropomorfine dievybe „liaudies“ (vietinėje) religijoje tapo Nefritinis imperatorius (Yudi 玉帝, dar tituluojamas Nefrito Aukščiausiu Imperatoriumi Yu Huang Shangdi, Dangaus valdytoju Tiangong 天公 (taip jį vadina paprasti žmonės), bet iš viso jis turi apie 10 titulų). Jo statusas dažnai lyginamas su Shangdi ( daoizmo religijoje jis yra ne aukščiausia, o antro rango dievybė). Tačiau jis pirmiausia yra visų dangaus dievybių valdovas, kitaip tariant, žemiškojo imperatoriaus dangiškas antrininkas. Todėl jis vaizduojamas kaip imperatorius – su geltonos (imperatoriškos) spalvos rūbais, imperatoriaus valdžios regalijomis, sėdintis soste, mėgstantis apvažiuoti dangaus valdas su didele savo palyda – kaip tai tradiciškai darė Kinijos imperatoriai. Tiesa, kai kuriose Kinijos vietovėse jis laikomas tokiu didžiu ir garbingu, kad jo negalima vaizduoti jokiais vaizdiniais. Altoriuje patalpinama tik lentelė su jo titulu. Kitur net nėra jokios lentelės, nes tikima, kad jo dvasia sklando pagrindinio smilkalų puodo pelenuose.
Nefritiniam imperatoriui yra pavaldūs žemės dievai, pradedant rangu žemesniu Miesto valdovu/dievu Chenghuang城隍, kurio funkcijos atitinka žemiškojo (žmogiškojo) apskrities valdytojo (magistrato) funkcijas, o jo šventykla primena magistrato biurą (yamen). Po jo rangu žemesnis yra Žemės valdytojas (Tudigong 土地公, atsakingas už tai, kas vyksta kaime ar apygardoj – kaip jo žemiškasis antrininkas apygardos valdytojas). Dar žemiau - Krosnies dievybė/monarchas (Zao Shen 灶神 arba Zao Jun 灶君, atsakingas už kiekvienos šeimos narių priežiūrą ir poelgių registravimą. Todėl Naujųjų metų išvakarėse jis vyksta pas Nefritinį imperatorių su savo kasmetine ataskaita. Nefritinis imperatorius taip pat valdo požemio pasaulį (10 jo teismų), jam pavaldus ir grėsmingasis tiesioginis jo valdovas Yanluo Wang. Tad su visų dieviškų savo pavaldinių pagalba Nefritinis imperatorius valdo ne tik dievybių, bet ir žmonių pasaulį – galutinai įvertina žmonių elgesį ir atsako už visuotinę moralę bei teisybę, kontroliuoja dievybių ir žmonių likimus, netgi nustato Zodiako ženklų seką, kitaip tariant, yra atsakingas už kosminę tvarką.
Vis dėlto dangiškajam biurokratiniam panteonui priklauso ne visos kinų religijos dievybės. Jam nepriklauso dauguma moteriškų dievybių, budistinės , o taip pat visokios ekscentriškos ir kontraversiškos vietinės ar kelių religijų dievybės. Viena jų – tai demonstratyviai „antisisteminis“ Sun Wukong („Beždžionių karalius“), metęs iššūkį visam dangiškos valdžios aparatui ir pačiam Nefritiniam imperatoriui. Jis garbinamas ypač tarp lošėjų pietinėje Kinijoje, Fujian provincijoje, Taivane ir pietryčių Azijos šalyse kaip „Dangų sulyginantis didysis išminčius“ Qitian dasheng, 齊天大聖 / 齐天大圣. Panašiomis stebuklingomis galiomis pasižymi linksmuolis Ji Gong 濟公 / 济公 („Pamišęs vienuolis“, „Girtas vienuolis“) - budistinė, daoistinė ir vietinė dievybė, mėgusi laužyti visas vienuolių gyvenimo ir padoraus elgesio taisykles. Ji itin populiari ir garbinama Taivane, irgi tarp lošėjų bei „antisisteminių“ budistų, taip pat mėgstama paprastų žmonių – nes jos dvasiniai mediumai gatvėse mielai iš savo stebuklingo butelio vaišina praeivius alkoholiu.
Daoistinės dievybės
Daoizmo filosofiniame mokyme ir religinėje praktikoje aukščiausia šventybe laikomas dao 道, kuris tačiau nepasižymi jokiomis savybėmis – yra beformis, bevaizdis (nematomas), „ne-veikiantis“ (bevaldis). Todėl jo negalima vadinti ir tapatinti su monoteistinėse pasaulio religijose garbinamu aukščiausiu visagaliu, tikslingai veikiančiu personifikuotu Dievu. Dao veikiau traktuojamas kaip sakralus kosminis pradas, būties principas, pats kosmosas bei jo sklaidos procesas arba kelias. Tačiau daoizme egzistuoja daugybė dievybių ir dvasių. Jos pasitelkiamos pačiais įvairiausiais tikslais – vidinėje alchemijoje, ritualuose, apsaugai, gydymui, dvasinės ir fizinės saviugdos palaikymui ir jos efektyvumo užtikrinimui. Iš trijų svarbiausių Kinijos religinių tradicijų (vad. „trijų mokymų“ sanjiao 三教 - konfucianizmo, budizmo ir daoizmo) daoizmas turi bene daugiausia, nesuskaičiuojamą kiekį dievybių. Jos gyvena įvairiose daoistų sakralaus kosmoso sferose – 3 tyruose danguose, 9 rūmuose, 36 grotų danguose (dongtian 洞天), 72 palaimos šalyse, o taip pat žmogaus kūne ir požemio „teismuose“ („pragare“). Jos sujungia daoistą su kosmosu subtilios gyvybinės energijos ryšiais, sudarydamos numinozinės energijos tinklą. Įvairių meditacijų metu adeptai regi save kylančius į dangų pas dievybes arba „perkelia“ jų energiją į savo kūną. Daoistai manė, kad dao prieš emanuodamas į fenomenalų pasaulį, pirmiausia emanuoja į seriją kosminių sferų arba dangų (tian 天), sudarytų iš visokių blizgių ir vibruojančių medžiagų, kuriomis yra apsirengę ir jose esančios dievybės. Be to, jų panteonas yra labiausiai „biurokratizuotas“ tarp visų kinų religinių tradicijų – t.y. turintis daugiausiai „dangiškų valdininkų“. Bet jis nuolat keitėsi. Ilgainiui į jį buvo įtrauktos budizmo ir vietinės („liaudies“) religijos dievybės, o kai kurių daoistinių šventyklų liturginiame kalendoriuje įrašytas ir Konfucijaus gimtadienio šventimas.
Daoistinės dievybės nuo pat pirmųjų religinių mokyklų atsiradimo buvo įvairiai grupuojamos ir hierarchizuojamos, atsižvelgiant į įvairius kriterijus. Pagal jų rezidavimo vietą ir įtakos sferas („jurisdikcijas“) jos skirstomos į dangaus („dangiškieji garbingieji“ tianzun, imperatoriai di, „valdovai“ (gong, wang), „monarchai“ jun ir t.t.), žemės (dauguma perimtos iš vietinės religijos), žmogaus kūno ir požemio teismų („pragaro“) dievybes, po kurių eina nemirtingieji (xian) ir „tikrieji“ (zhen), irgi galintys tapti dangiškais valdininkais. Dangaus dievybės yra abstraktesnės, tolimesnės, įvairiai „dalyvaujančios“ ritualuose, o kūno – intymesnės, artimesnės žmogui. Aukščiausios ir garbingiausios daoistinės dievybės laikomos tiesioginėmis dao emanacijomis arba kosmoso hipostazėmis. Jų hierarchijos viršūnėje yra Trys tyrieji Dangiškieji garbingieji (sanqing tian zun 三清天尊): Nefritinis tyrasis (Yuqing 玉清) arba Pirminės pradžios dangiškasis garbingasis (Yuanshi tianzun 元始天尊), Aukščiausiasis Tyrasis (Shangqing上清arba Aukščiausiojo tyrumo dvasinės brangenybės dangiškasis garbingasis (Shangqing lingbao tianzu 上清靈寶天尊 / 上清灵宝天尊) ir Didysis tyrasis (Taiqing 太清) arba Didžiosios aukštybės garbusis valdovas (Taishang Laojun 太上老君). Jie valdo tris dangus - Nefritinį, Aukščiausią ir Didijį – į kuriuos emanavo trys pirminės pagrindinės energijos prieš randantis visam fenomenaliam pasauliui ir gyvoms būtybėms. Daoistai tiki, kad šiuose danguose, esančiuose po Didžiojo dangaus baldakimu, gyvena nemirtingieji ir dieviškos būtybės. Jos saugo šventus tekstus, parašytus iš subtilios gyvybinės energijos, ir perduoda (apreiškia) juos išrinktiems žmonėms - daoizmo mokyklų įkūrėjams, alchemijos linijų pradininkams. Pirmasis ir vyriausias iš Dangiškų garbingųjų Yuqing reprezentuoja kosminį dao aspektą, antrasis – Shangqing daugiausiai užsiėmęs sakralių tekstų apreiškimu, o trečiasis – Taiqing atsakingas už ryšių su žmonija palaikymą. Jis apsireiškė įvairiose inkarnacijose, tame tarpe ir Laozi. Kitaip tariant, jis yra viena iš sudievintojo Laozi (Laojun 老君) formų. Tuo tarpu tiesioginis Yuqing pavaldinys yra Nefritinis imperatorius (Yu Huang), kuris kinų „liaudies“ religijoje tapo aukščiausio rango dievybe. Bet daoizme jis turi antrą rangą, būdamas vienas iš keturių „suverenų“ arba „imperatorių (si huang 四皇), hierarchiškai žemesnių už Tris Tyruosius. Jis kaip kosmoso valdytojas yra ypač parbinamas daoistų ritualuose, tad jam skirtą salę galima rasti daugelyje daoistinių šventyklų. Nefritiniam imperatoriui rangu prilygsta Didysis vienis (Taiyi 太一), reprezentuojantis kosmoso vienybę ir jos patyrimą alcheminio proceso metu. Dažniausiai jo rezidavimo vieta laikoma Šiaurinė žvaigždė. Bet jis turi ir savo antrininką žmogaus kūne, reprezentuodamas „tikrąją savastį“ (zhenwu 真吾), kurią adeptas įgyja tapęs nemirtingu.
Kita svarbi daoistinių dievybių grupė – tai žvaigždės (žvaigždiškos dievybės), su kuriomis susisiekiama vidinės alchemijos (vizualizacijų) pagalba, o taip pat komunikuojama įvairių ritualų metu. Jų konsteliacijas, arba savotišką dangaus šviesų žemėlapį galima matyti ir ant daoistų ritualinio apdaro nugaros. Pvz., Didžiųjų metų žvaigždžių valdovai (Taisui xing jun 太歲星君 / 太岁星君)- Nefritinio imperatoriaus pavaldiniai, besirotuojantys pagal 60 metų ciklą, kontroliuoja kiekvienais to ciklo metais gimusių žmonių likimus. Juos visus ar tik jų „vadą“ galima matyti pavaizduotus daoistinėse šventyklose. Daoistai tiki, kad žmogaus susidūrimas su jo gimimo metais valdžiusiu žvaigždžių valdovu gali atnešti jam nelaimes ir ligas, kurių priežastis ir gydymo būdą – konkrečiam žvaigždžių valdovui skirtą ritualą ir talismano rašymą – nustato ir atlieka daoistinės medicinos specialistai. Su žmogaus likimo (gyvenimo trukmės, mirties, tapimo nemirtingu) kontroliavimu bei koregavimu susiję ir kitos svarbios žvaigždiškų dievybių grupės, pirmiausia Šiaurinio kaušo žvaigždžių valdovai (Beidou Xingjun 北斗星君), t.y. Grįžulo ratų dievybės. Bet daoistai turi ne septynias, o devynias šio žvaigždyno dievybes. Nes dvi iš jų yra nematomos paprasto žmogaus akiai , jas gali išvysti tik patys tyriausi ir tobuliausi, o jų išvydimas garantuoja ilgaamžiškumą. Šiaurinis kaušas daoizme laikomas pačios galingiausios energijos telkėju ir dangiška pasaulio ašimi. Jo vizualicija atliekama egzorcizmo tikslais, siekiant išvaryti piktąsias jėgas ir susitapatinti su (ar pasijusti) pasaulio centru. Todėl jis buvo ir tebėra svarbus daoistiniuose ritualuose. Jo dievybės valdo mirties registrus - registruoja mirusias sielas ir apsprendžia jų pomirtinį gyvenimą - ar keliaus pas dangišką valdžią, ar į požemį. O viena iš jų – Dangiškasis praėjimas (Tianguan) leidžia adeptui patekti į aukščiausias dangaus sferas. Tuo tarpu šeši Pietinio kaušo žvaigždžių valdovai (Nandou Xingjun) suteikia gyvenimą ir ilgaamžiškumą. Tiesa, kasdieniuose maldos ritualuose ir bendravime į abiejų kaušų žvaigždžių valdovus kreipiamasi kaip į vieną figūrą (kaip jie dažnai vaizduojami ikonografijoje), todėl kiekvienas gali būti apibūdinamas kaip „viena kolektyvinė dievybė“. Tik, kaip daoistai sako, „Beidou Xingjun valdo mirtį, o Nandou Xingjun suteikia gyvenimą“, t.y. vienas veda mirties registrus, o kitas – gyvenimo (pvz., išbraukia žmonių vardus iš mirties registrų ir įrašo juos į gyvenimo registrus, taip suteikdamas ilgaamžiškumą).Tokiu būdu jie papildo Likimo šeimininko (Siming) ir kitų šiuos registrus vedančių dievybių funkcijas. Nes Beidou siejamas su kosmine yin energija, vandeniu, mėnuliu ir po siela, o Nandou – su yang energija, ugnimi, saule, hun siela. Be to, tradicinėje koreliatyvinėje kinų kosmologijoje pietūs siejami su gyvybingumu, šviesumu, klestėjimu, raudona spalva. Šios asociacijos buvo pasitelktos sakralioje daoistų kosmografijoje ir alchemijoje. Pietūs ir konkrečiau „Pietiniai rūmai“ (kitas Pietinio kaušo pavadinimas) buvo paversti ritualinio sielų apvalymo ugnimi vieta, kur jų tamsioji (yin) energija išvaloma ir transformuojama į nemirtingąją. Kitaip tariant, žmogus grįžta į pirmapradį tyrumą, o visą šį procesą prižiūri Nandou Xingjun dievybės, į kurias kreipiamasi per „Visuotinio išgelbėjimo“ ritualus, jas vizualizuojant ir rečituojant jų vardus.
Dar viena svarbi daoistinių dievybių grupė – tai kūno dievybės. Kai kuriuose daoistų tekstuose rašoma, kad žmogaus kūne yra 36000 dievybių, kurios nusileidžia į jį iš dangaus dar esant jam gemalo būsenoje, devintą motinos nėštumo mėnesį, ir paverčia kūną spindinčiu. Jos yra kosminių jėgų – dao, yin-yang, 5 fazių (wu xing) personifikacijos. Pastarosios reziduoja svarbiausiuose „vidiniuose“ organuose – širdyje, plaučiuose, kepenyse, inkstuose ir blužnyje, o taip pat tulžies pūslėje. Šie organai vadinami „ministerijomis“ arba „departamentais“ (bu 部), turinčiais savo „rūmus“ (gong 宮 / 宫) – dievybių buveines. Jos veikia kaip valdininkai, prižiūrėdamos kūną - reguliuoja kvėpavimą, maisto virškinimą, subalansuoja energiją ir kūno funkcijas (gydo), o taip pat padeda komunikuoti su dangiškojo panteono dievybėmis. Nes dalis dievybių (pvz. Didysis Vienis) gyvena ir danguje, ir žmoguje, arba turi savo „antrininkus“ žmogaus kūne, kuris suvokiamas kaip sumažinta kosmoso kopija. Todėl apie tokias dievybes daoistai sako „žmonės jas irgi turi“. Kita grupė dievybių reziduoja galvoje – smegenyse, plaukuose, akyse, nosyje, ausyse, liežuvyje, dantyse. Čia jas prižiūri vienas iš 9 rūmų – vad. Dumbluotas gumulėlis (niwan, niwan gong 泥丸宮 / 泥丸宫), esantis pačiame galvos centre, todėl laikomas viena svarbiausių alcheminės kūno transformacijos lokacijų. Itin svarbios dievybės reziduoja ir trijuose eliksyro laukuose. Daoisto tikslas yra visas tas dievybes išlaikyti jų vietose (jas vizualizuojant), maitinti jas savo energija, kad jos suteiktų apsaugą ir padėtų išsigelbėti, parodydamos kelią į dangiškąją sferą ir atskleisdamos dangiškųjų dievybių vardus. Taip jis gali savo kūnu susivienyti su kosmosu. Jų vizualizavimas svarbus ir daoistų ritualuose, kurių metu jos turi įteikti meistro surašytas peticijas dangaus dievybėms. Bet visos jos egzistuoja tarp formiškumo ir beformiškumo – veikiau kaip vaizdiniai, esantys tarp jutiminio ir nežinomo, paslaptingo pasaulių.
Išskirtinę vietą tarp daoistinių dievybių užima Laozi, kuris buvo sudievintas Han dinastijoje ir gavo titulą Laojun老君 (Valdovas Lao). Tačiau jis buvo garbinamas skirtingų grupių žmonių skirtingais tikslais ir skirtingose formose: kaip pasaulio gelbėtojas, atvesiantis jį į naują tobulesnę Didžiosios taikos/lygybės (Taiping) erą ir santvarką; kaip paties dao personifikacija (vieno iš Trijų tyrųjų dangiškų garbingųjų formoje). Kaip minėta, šis tyrasis – Taiqing atsakingas už ryšių su žmonija palaikymą. Todėl atsirado tikėjimas, kad Laojun periodiškai pasirodo žemėje, kad perduotų mokymą apie dao - ypač valdovams, daoizmo mokyklų įkūrėjams. Laojun taip pat garbinamas kaip vidinės alchemijos pradininkas ir jos tekstų įkvėpėjas, nemirtingasis, qigong meistras. Iki šių dienų Zhengyi mokykloje (kurios ištakos yra pirmoje daoizmo mokykloje Tianshidao) jis yra pagrindinė dievybė. Daoizmo religija taip pat pasižymi įtakingų moteriškų dievybių gausa. Pati svarbiausia tarp jų yra Vakarų deivė motina Xiwangmu 西王母 (kadaise buvusi demonė, bet virtusi nemirtingųjų ir moterų globėja, kurios sode auga nemirtingumo persikai), Kaušo motina Doumu 斗母 (t.y. Šiaurės kaušo žvaigždžių valdovų motina, suteikianti klestėjimą, sumažinanti gimdymo skausmus, apsauganti vaikus – todėl vaizduojama su daugybe rankų, tuo primindama budistinę dievybę Guanyin), Dangiškoji imperatorė Tian Hou 天后 (dar vad. Mazu 媽祖 / 妈祖, arba Dangaus išmintingąja motina Tianshang shengmu 天上聖母 / 天上圣母) – žvejų globėja, ypač garbinama Fujian prov. ir Taivane. Jos, kaip ir daugelis kitų nepaminėtų dievybių, yra ne vien daoistinės, bet priklausančios kelioms religijoms (vietinei arba „liaudies“, budizmo). Tačiau per visą daoizmo istoriją jo santykis su vietinės religijos dievybėmis buvo veikiau prieštaringas. Viena vertus, jis, ypač pirmoji mokykla Tianshidao stengėsi nuo jų atsiriboti kaip nuo „demoniškų“ ir „nepadorių“ (t.y. priimančių kraujo aukas), kviesdamas garbinti tyresnes dao reprezentuojančias dievybes, kita vertus, ilgainiui integravo jų garbinimą į savo praktiką.