Pavasario šventė Chūn Jié春节. Kinų naujieji metai
Istorija
Kinų Naujieji metai prasidėjo kaip dievų ir protėvių garbinimo ritualai. Kasmet, kai baiginėjosi žiema ir artėjo pavasaris, kinai pompastiškai šventė pavasario atvykimą. Ši šventė buvo padėka dievams už tų metų derlių. Ilgą laiką pavasario šventė neturėjo tikslios datos – jos data priklausė nuo tuo metu valdžiusios dinastijos, nes ankstyvosios dinastijos naudojo skirtingus kalendorius. Seniausios Xia dinastijos (apie 2070–1600 m. pr. Kr.) laikais pavasario šventė buvo švenčiama pirmojo mėnulio kalendoriaus mėnesio metu, o vėlesnės Shang dinastijos (apie 1600–1046 m. pr. Kr.) laikais – dvyliktą mėnesį. Zhou dinastijos (1046–256 m. pr. Kr.) laikotarpiu ji vyko vienuoliktą mėnesį. Kai Qin dinastijos (221–206 m. pr. Kr.) imperatorius suvienijo Kiniją, pavasario šventė buvo perkelta į dešimtą mėnesį. Galiausiai žymusis Han dinastijos imperatorius Wu (valdė 141–87 m. pr. Kr.) nustatė, kad pavasario šventė bus švenčiama pirmojo mėnulio kalendoriaus mėnesio pradžioje, kuri dažniausiai sutampa su sausio arba vasario mėnesiu.
Pavasario šventės įkūrimo legendos.
Kinų Naujieji metai turi daug skirtingų kilmės istorijų. Dvi populiariausios yra legendos apie išminčių Wànnián 万年 ir apie pabaisą Nián年. Senų senovėje skurdžioje šeimoje gyveno jaunuolis vardu Wannian, kurio vardas reiškė „dešimt tūkstančių“. Wannian buvo labai protingas ir itin pastabus. Jis stebėjo, kaip žmonių gyvenimas keičiasi priklausomai nuo metų laikų, ir siekė sužinoti apie juos daugiau. Vieną dieną jis ilsėjosi po medžiu ir pastebėjo, kaip po truputį juda medžio šešėlis – kiekvieną valandą ar dieną vis kitoje vietoje. Grįžęs namo, pirmiausia jis sukonstravo saulės laikrodį. Tačiau iškilo problema: saulės laikrodis neveikė, kai buvo lietinga ar apsiniaukę. Tuomet jis išrado klepsidrą (senovinį prietaisą, skirtą matuoti laiką pagal tekančio skysčio, dažniausiai vandens, kiekį). Bėgant laikui Wannian pastebėjo, kad trumpiausia diena pasitaiko kartą per 360 dienų laikotarpį, o ilgiausia diena vyksta tuo pačiu principu. Jis taip pat pastebėjo, kad per šį laiką sezonai pasikeičia keturis kartus ir kad pilnatis įvyksta dvylika kartų.
Wannian buvo labai patenkintas savo pastebėjimais, todėl išvyko jų parodyti genties vadui Zuyi. Jis paaiškino savo atradimus apie Saulės ir Mėnulio judėjimą, o vadas, nustebęs tokiais išradimais, nusprendė skirti lėšų, kad Wannian įsteigtų observatoriją ir tęstų savo tyrimus. Observatorijos dėka Wannian galėjo tiksliai nustatyti saulėtekio ir saulėlydžio laiką bei sukurti pirmąjį kalendorių, pagrįstą Mėnulio fazėmis. Kai Zuyi apsilankė observatorijoje, jis pamatė Wannian stebintį dangų. Tuo metu Wannian tarė: „Būtent dabar mes įžengėme į naujus metus – turime šią akimirką pažymėti švente“. Wannian sukurtas kalendorius buvo pavadintas jo vardu, o pats Wannian buvo įamžintas kaip žvaigždžių dievas. Pavasario šventės metu šeimos kabindavo jo portretą ant sienų, prašydamos ilgaamžiškumo ir pagerbdamos šventės pradininką.
Populiariausia legenda apie šventės kilmę yra mitas apie šmėklą vardu Nian, kurio vardas reiškia „metai“. Pabaisa apibūdinama kaip tamsios spalvos liūtas, turintis žvėrišką išvaizdą ir agresyvų elgesį. Nian, kaip plėšrūnas, minta kitais gyvūnais ir slepiasi miškuose, tačiau kartais išlenda ir medžioja žmones. Senovėje žmonės, išgirdę Nian vardą, iš karto slėpdavosi namuose. Jie pastebėjo, kad ši šmėkla pasirodydavo tik kartą per metus ir sugrįždavo po 365 dienų. Nian dažniausiai medžiodavo naktį, o saulėtekiui išaušus grįždavo į mišką. Nian pasirodymo išvakarėse šeimos susirinkdavo kartu, anksti vakarieniaudavo, sėdėdavo prie krosnies ir užrakindavo namų duris. Buvo manoma, kad tai gali būti paskutinis vakaras su artimaisiais, todėl svarbiausia buvo praleisti laiką kartu. Žmonės dažnai nemiegodavo – vietoj to jie kalbėdavosi iki paryčių ir aukodavo maistą savo protėviams bei dievams. Rytui atėjus, visi išeidavo į gatves ir sveikindavo vieni kitus su Naujaisiais metais. Laikui bėgant žmonės išmoko nubaidyti Nian. Jie suprato, kad ši pabaisa bijo trijų dalykų – raudonos spalvos, ugnies ir triukšmo. Todėl išvakarėse jie kabindavo raudonus žibintus, ant namų durų klijuodavo raudonus plakatus ir leisdavo petardas bei fejerverkus.
Papročiai
Kinų Naujieji metai yra proga prisiminti ir pagerbti savo protėvius. Taip pat tai metas atsinaujinti, atsisakyti senų ir žalingų įpročių bei Naujus metus pasitikti su naujomis viltimis. Naujieji metai yra ilga, kelias savaites trunkanti šventė. Tradiciškai šventinis laikotarpis prasideda dvyliktojo mėnulio kalendoriaus mėnesio 23 dieną, kai meldžiamasi virtuvės dievui. Po šios apeigos pradedama ruoštis Pavasario šventei: tvarkomi namai, perkamos dovanos, garbinami protėviai ir kabinamos raudonos spalvos dekoracijos. Atėjus pirmojo mėnulio kalendoriaus mėnesio pirmajai dienai, šeimos susirenka kartu, vakarieniauja, keičiasi dovanomis ir leidžia petardas – šventimas dažnai tęsiasi iki paryčių. Pagrindinis šventinis laikotarpis trunka nuo pirmosios iki penkioliktosios mėnulio kalendoriaus mėnesio dienos. Pagal tradiciją pirmąją dieną laikas leidžiamas su artimiausiais šeimos nariais, antrąją dieną lankomi giminaičiai, o trečioji diena skiriama kitiems šeimos nariams.
Virtuvės Dievas
Virtuvės dievas yra panašus į baltų pagonių deivę Gabiją – dievybę, kuri prižiūri ugnį, krosnį ir namus. Manoma, kad virtuvės dievas visus metus praleidžia šeimos virtuvėje ir stebi, kaip elgiasi jos nariai. Kasmet dvylikto mėnulio kalendoriaus mėnesio 23 dieną virtuvės dievas pasiruošia keliauti į dangų, kad aplankytų Nefritinį imperatorių, kuris baltų kultūroje galėtų būti lyginamas su Perkūnu, o graikų mitologijoje – su Dzeusu. Nefritinis imperatorius išklauso virtuvės dievo pranešimą apie šeimą ir, remdamasis juo, ją palaimina arba nubaudžia. Todėl šeimos stengdavosi užtikrinti, kad virtuvės dievas apie jas pasakytų tik gerus dalykus. Ši ceremonija vadinama „Virtuvės dievo išlydėjimo“ ritualu. Ji dažniausiai vykdavo vakare. Pirmiausia būdavo paruošiamas altorius – virš namų krosnies ar pečiaus pakabinamas virtuvės dievo portretas. Šalia deginami smilkalai, o ant krosnies padedami įvairūs simboliniai daiktai. Dažnai būdavo dedamas iš popieriaus ar šiaudų pagamintas arklys, kad virtuvės dievas galėtų juo keliauti į dangų. Taip pat aukojama dalis metų derliaus. Ypač svarbi ritualo dalis buvo lipnūs karameliniai saldainiai, vadinami tángguā 糖瓜. Buvo tikima, kad jie „užlipdo“ virtuvės dievo burną, kad šis negalėtų pasakyti nieko blogo apie šeimą. Be saldumynų, taip pat būdavo aukojamas alus arba medaus sirupas. Ritualo pabaigoje šeima sudegindavo virtuvės dievo portretą – tai simbolizuodavo jo išvykimą į dangų. Šiandien toks ritualas atliekamas retai, tačiau tángguā saldainių valgymas išlieka viena svarbiausių šios tradicijos dalių.
Namų tvarkymas
Išlydėjus virtuvės dievą, šeimos dvylikto mėnulio kalendoriaus mėnesio 24 dieną pradėdavo tvarkyti namus ir valyti dulkes. Nebūdavo paliekama nė viena dėmė – sutvarkomas visas namas ir kiemas, išskalbiama patalynė, išplaunami indai bei valgymo įrankiai. Pagal istorinius šaltinius ši tradicija siekia apie 3000 m. pr. Kr., mitinių imperatorių Yao (tradiciškai datuojamas apie 2356–2255 m. pr. Kr.) ir Shun (apie 2255–2205 m. pr. Kr.) laikus. Manoma, kad ji kilo iš ritualų ir ceremonijų, skirtų išvaryti blogąsias dvasias iš namų. Kinų kalboje žodis „valyti dulkes“ chén 尘 skamba taip pat kaip žodis „senas“ chén 陈 , todėl ši tradicija simbolizuoja senų, blogų dalykų atsikratymą. Namų tvarkymo ritualas atspindi žmonių norą pasitikti Kinų Naujuosius metus švariai, atsinaujinus ir su nauja pradžia.
Petardos
Petardų tradicija Kinijoje siekia bent 2000 metų. Iš pradžių jos buvo naudojamos blogosioms dvasioms ir šmėkloms išvyti. Ankstyviausi paminėjimai siejami su Dongfang Shuo (apie 160–93 m. pr. Kr.), Han dinastijos (206 m. pr. Kr. – 220 m.) rašytoju, kuris aprašė pabaisą vardu Shansao. Ši pabaisa vogdavo maistą ir sukeldavo ligas, tačiau bijojo stiprios šviesos ir triukšmo. Žmonės pastebėjo, kad deginant bambuko stiebus jie skilinėja ir garsiai sproginėja, o šie garsai išbaidydavo blogąsias dvasias. Tang dinastijos (618–907 m.) laikotarpiu, apie VII a., atsirado ankstyvosios petardos. Tradiciškai jų išradimas siejamas su Li Tian, kuris į bambuko stiebus pradėjo dėti salietrą xiāoshí 硝石. Uždegus šį mišinį, įvykdavo stiprus sprogimas su dūmais, kurie, kaip manyta, išvalo aplinką nuo ligų. Vėliau prie mišinio buvo pridėta anglis tàn 炭 ir siera liúhuáng 硫磺. Išradus paraką huǒyào 火药 (apie IX a.), jis buvo dedamas į bambuko stiebus. Vėliau bambukas buvo pakeistas popieriniais cilindrais, kurie leido sukurti įvairesnius garsus. Petardos imtos vadinti biānpào 鞭炮, nes jų garsas priminė botago švilpimą. Ilgainiui petardos tapo neatsiejama kinų kultūros, švenčių ir ritualų dalimi. Iki šiol jos plačiai naudojamos įvairiomis progomis, ypač per šventes ar jubiliejus, kartu su fejerverkais yānhuā 烟花. Vienas žymiausių fejerverkų gamybos centrų yra Liúyáng浏阳, esantis Hunan provincijoje, garsėjantis aukštos kokybės petardomis ir fejerverkais.
Maistas
Maistas yra neatsiejama Kinų Naujųjų metų ir apskritai kinų kultūros dalis. Šventės metu gaminama daug įvairių patiekalų, kurių kiekvienas turi savo simbolinę reikšmę ir istoriją. Skirtingos Kinijos tautinės grupės turi savitas tradicijas ir patiekalus, skirtus pavasario šventei paminėti. Han kinai dažniausiai valgo koldūnus jiǎozi 饺子, tačiau šventinis stalas jais neapsiriboja. Taip pat ruošiami tokie patiekalai kaip lipnūs ryžių pyragėliai niángāo 年糕, ryžių kukuliai tāngyuán 汤圆, mėsos kukuliai, žuvis, vaisiai, saldumynai ir riešutai. Šiaurinėje Kinijos dalyje tradiciškai valgymas prasideda vidurnaktį, kai seni metai pereina į naujus. Ši tradicija vadinama gēng suì jiāo zǐ 更岁交子, reiškiančia „perėjimą iš senų metų į naujus“. Žodis jiaozi skamba panašiai kaip „perėjimas“, todėl koldūnai simbolizuoja naują pradžią. Be to, manoma, kad jų forma primena senovinius aukso luitus, todėl jų valgymas siejamas su turtu ir gerove. Tuo tarpu pietinėje Kinijos dalyje labai populiarūs lipnūs ryžių kukuliai niángāo 年糕. Jų pavadinimas skamba taip pat kaip posakis, reiškiantis „kasmet kilti aukščiau“, todėl šis patiekalas simbolizuoja sėkmę, pažangą ir gerėjančią gyvenimo kokybę. Viena svarbiausių Kinų Naujųjų metų tradicijų yra pirmoji vakarienė su visa šeima, dar vadinama Naujųjų metų išvakarių vakariene. Tai paskutinė vakarienė senaisiais metais, nes po jos išaušta naujieji. Ši vakarienė yra ypač gausi ir iškilminga. Ant šventinio stalo būtina turėti žuvies patiekalų, nes žodis „žuvis” yú 鱼 skamba taip pat kaip žodis „perteklius” yú 余. Todėl tikima, kad žuvis simbolizuoja gausą ateinančiais metais. Panašiai ir vištiena – žodis „vištiena” jī鸡 skamba panašiai kaip žodis „laimė“ ar „sėkmė“ jí 吉, todėl šis patiekalas siejamas su sėkme. Kalbant apie gėrimus, ypač senovėje buvo populiarus Tusu vynas, túsū jiǔ 屠苏酒 – iš ryžių gaminamas gėrimas, kurį gerdavo visa šeima. Buvo tikima, kad jis suteikia stiprybės ir apsaugo nuo ligų, todėl jo vartojimas simbolizavo sveikatą ir ištvermę ateinančiais metais.