Kinų mąstymo tradicija formavosi kelis tūkstantmečius, o jos pagrindus padėjo filosofai, kurių idėjos iki šiol daro įtaką ne tik Kinijos, bet ir viso Rytų Azijos regiono kultūrai, politikai bei etikai. Ankstyvojoje filosofijoje išsiskiria trys pagrindinės kryptys – konfucianizmas (儒家 Rújiā), daoizmas (道家 Dàojiā) ir legizmas (法家 Fǎjiā), kurių svarbiausi atstovai suformavo skirtingus požiūrius į žmogų, visuomenę ir valstybę.
Vienas svarbiausių kinų mąstytojų yra Kǒngzǐ 孔子 (551–479 pr. Kr.), Vakaruose žinomas kaip Konfucijus. Jis laikomas konfucianizmo pradininku ir moralinės filosofijos autoritetu. Jo mokymas pabrėžia socialinę harmoniją, pareigą, pagarbą vyresniesiems (孝 xiào) ir ritualinį tinkamą elgesį (礼 lǐ). Konfucijaus idėjos užfiksuotos veikale „Apmąstymai ir pašnekesiai“ (论语 Lúnyǔ), sudarytame jo mokinių. Nors pats jis nesukūrė sisteminio filosofinio traktato, jo mintys tapo imperinės Kinijos švietimo ir valdymo pagrindu daugiau nei du tūkstantmečius. Jo palikimas suformavo etinį idealą – „kilnųjį žmogų“ (君子 jūnzǐ), kuris veikia pagal moralinius principus, o ne asmeninę naudą.
Konfucianizmo tradiciją toliau plėtojo Mèngzǐ 孟子 (apie 372–289 pr. Kr.), Vakaruose vadinamas Mencijumi. Jis išplėtojo žmogaus prigimtinio gėrio idėją (性善论 xìng shàn lùn), teigdamas, kad visi žmonės iš prigimties linkę į gėrį, tačiau šią prigimtį reikia ugdyti. Jo politinė filosofija akcentavo valdovo atsakomybę tautai ir teisę nuversti neteisingą valdžią. Jo mintys užrašytos veikale „Mencijus“ (孟子 Mèngzǐ), kuris tapo vienu iš keturių pagrindinių konfucianizmo kanonų.
Priešingą požiūrį į žmogaus prigimtį išsakė Xúnzǐ 荀子 (apie 310–235 pr. Kr.), kuris teigė, kad žmogus iš prigimties yra linkęs į savanaudiškumą (性恶论 xìng è lùn), todėl būtina disciplina, švietimas ir ritualai. Jo vardu pavadintas tekstas „Xunzi“ (荀子) sistemingai nagrinėja etiką, politiką ir pažinimą, o jo idėjos turėjo didelę įtaką legizmo formavimuisi.
Daoizmo (道家 Dàojiā) tradicijoje išsiskiria Lǎozǐ 老子, legendinis veikalo „Dao De Jing“ (道德经 Dàodéjīng) autorius. Šiame trumpame, bet itin įtakingame tekste pristatoma Dao (道 Dào) – visatos kelio ir tvarkos – samprata, pabrėžianti natūralumą, paprastumą ir neveikimo principą (无为 wúwéi). Daoizmas siūlo alternatyvą socialinei ir politinei tvarkai, kviesdamas grįžti prie harmonijos su gamta ir spontaniškumo.
Kitas svarbus daoizmo mąstytojas yra Zhuāngzǐ 庄子 (apie 369–286 pr. Kr.), kurio vardu pavadintas tekstas „Zhuangzi“ (庄子) pasižymi filosofinėmis alegorijomis ir paradoksais. Jo mintis išreiškia radikalų reliatyvizmą, skeptišką požiūrį į žinojimą ir kalbą, bei kviečia peržengti socialines normas siekiant vidinės laisvės. Zhuāngzǐ filosofija darė didelę įtaką kinų estetikai, literatūrai ir menui.
Legizmo (法家 Fǎjiā) kryptį reprezentuoja Hán Fēizǐ 韩非子 (apie 280–233 pr. Kr.), kuris sukūrė griežtos valstybės valdymo teoriją, grindžiamą įstatymais (法 fǎ), valdovo autoritetu ir kontrolės mechanizmais. Jo veikale „Han Feizi“ (韩非子) pateikiama realistinė ir pragmatiška politinė filosofija, kuri tapo Čin (秦 Qín) dinastijos valdymo pagrindu. Nors legizmas dažnai vertinamas kaip autoritarinis, jo įtaka Kinijos administracinei sistemai buvo ilgalaikė.
Vėlesnėje tradicijoje svarbią vietą užima neokonfucianizmo (理学 Lǐxué) mąstytojai, ypač Zhū Xī 朱熹 (1130–1200), kuris sistemino konfucianistinę filosofiją, integruodamas kosmologinius ir metafizinius aspektus. Jis interpretavo klasikinius tekstus ir sukūrė mokymą apie principą (理 lǐ) ir materialiųjį pradą (气 qì), kuri tapo oficialia imperinių egzaminų sistema pagrįstos ideologijos dalimi.
Šie mąstytojai suformavo pagrindines kinų filosofijos kryptis, kurios iki šiol daro įtaką etikai, politikai, švietimui ir kultūrinei savivokai. Jų idėjos ne tik apibrėžė tradicinės Kinijos pasaulėžiūrą, bet ir išlieka aktualios šiuolaikiniuose globaliuose filosofiniuose diskursuose.