Kinų tradicinė opera – 戏曲 (xìqǔ) – yra viena sudėtingiausių ir ilgaamžiškiausių scenos meno formų Rytų Azijoje, susiformavusi per daugiau nei tūkstantmetį trunkančią įvairių meninių praktikų sintezę. Ji apjungia muziką, dainavimą, šokį, literatūrą, kovos menus, akrobatiką, kostiumų ir grimo meną, o jos ištakos siekia ankstyvuosius Kinijos istorijos laikotarpius. Brandžią formą šis teatro menas pasiekė Song dinastijos laikotarpiu (宋代 Sòng dài, 960–1279), kai susiformavo pagrindiniai struktūriniai elementai ir vaidmenų sistema.
Ankstyviausios kinų teatro formos siejamos su vadinamąja adjutanto drama – 参军戏 (cānjūn xì), atsiradusia Vėlyvosios Zhao valstybės laikotarpiu (4 a.). Tai buvo paprasta komiška scena su dviem veikėjais, kurioje išjuokiamas korumpuotas pareigūnas. Ši forma laikoma vėlesnių operos personažų tipologijos (ypač komiškojo vaidmens 丑 (chǒu)) pirmtake. Šešių dinastijų laikotarpiu (六朝 Liù Cháo) plito dainos ir šokio dramos, tokios kaip 大面 (dàmiàn) („Didysis veidas“) ar 兰陵王 (Lánlíng Wáng) istorija, kur jau naudojamos kaukės ir dramatizuotas pasakojimas.
Tang dinastijos laikotarpiu (唐代 Táng dài, 618–907) įvyko esminis institucionalizacijos etapas. Imperatorius Xuanzong (玄宗 Xuánzōng) įkūrė pirmąją profesionalią scenos menų akademiją – „Kriaušių sodas“( 梨园 líyuán) , kurioje buvo rengiami aktoriai, muzikantai ir šokėjai. Nuo to laiko operos atlikėjai tradiciškai vadinami „kriaušių sodo mokiniais“ – 梨园弟子 (líyuán dìzǐ). Šiuo laikotarpiu spektakliai tampa sudėtingesni, atsiranda siužetinė dramaturgija ir didesnis atlikėjų skaičius.
Song ir Yuan dinastijų laikotarpiais (宋、元代 Sòng, Yuán dài) susiformavo brandesnės operos formos, tokios kaip 杂剧 (zájù) ir 南戏 (nánxì). Šiuo metu įtvirtinama klasikinė vaidmenų sistema: 生 (shēng, vyriški vaidmenys), 旦 (dàn, moteriški vaidmenys), 净 (jìng, ryškaus grimo personažai) ir 丑 (chǒu, komiški personažai). Yuan laikotarpiu svarbus pokytis įvyko įvedant liaudies kalbą į sceną, o tai lėmė operos prieinamumą platesnei auditorijai.
Ming (明代 Míng dài, 1368–1644) ir ankstyvosios Qing (清代 Qīng dài) dinastijų laikotarpiu dominavo elegantiška ir literatūriškai rafinuota 昆曲 (kūnqǔ) opera, kilusi iš pietų Kinijos Wu regiono. Vienas žymiausių šios tradicijos kūrinių – Tang Xianzu (汤显祖 Tāng Xiǎnzǔ) drama „Bijūnų paviljonas“ 牡丹亭 (Mǔdān tíng,). Kunqu pasižymi subtilia muzika, poetine kalba ir estetiniu rafinuotumu, todėl laikoma aukštosios kultūros forma.
XIX a. susiformavo ir išpopuliarėjo Pekino opera京剧 (jīngjù), kuri tapo plačiausiai atpažįstama kinų operos forma ir dažnai vadinama „nacionaliniu scenos menu“. Joje derinami regioninių tradicijų elementai, o ypatingą reikšmę turi stilizuota vaidyba, simboliniai judesiai ir ryškus veido grimas, leidžiantis akimirksniu atpažinti personažo tipą.
XX a. kinų opera patyrė reikšmingų transformacijų. Respublikos laikotarpiu atsirado naujų formų, tokių kaip Yue opera 越剧 (yuèjù) – moterų atliekama opera, orientuota į emocines ir romantines temas. Po 1949 m. operos menas buvo institucionalizuotas ir pritaikytas ideologiniams tikslams, o Kultūrinės revoliucijos (1966–1976) metu tradicinė opera buvo smarkiai suvaržyta – leistos tik vadinamosios „pavyzdinės operos“ (样板戏 yàngbǎnxì). Po šio laikotarpio prasidėjo tradicijų atgaivinimas.
Šiandien kinų opera apima daugiau nei šimtą regioninių formų (XX a. viduryje jų buvo skaičiuojama per 300), tarp jų – Kantono粤剧 (yuèjù), Henano 豫剧 (yùjù), Huangmei黄梅戏 (huángméixì) ir Sičuano川剧 (chuānjù). Nors modernizacija ir globalizacija sumažino jos populiarumą tarp jaunimo, opera išlieka svarbi kultūrinės tapatybės dalis. 2001 m. Kunqu opera buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, o 2010 m. į sąrašą įtraukta ir Pekino opera.
Kinų operos raida atskleidžia nuolatinę įtampą tarp tradicijos ir inovacijos, elitinės ir liaudies kultūros, estetikos ir ideologijos. Tai gyva meno forma, kurioje susikerta istorija, literatūra, muzika ir vizualinis menas, išlaikydama savo reikšmę tiek akademiniuose tyrimuose, tiek šiuolaikinėje kultūrinėje praktikoje.
Žymiausios regioninės operos
Pekino opera (京剧 Jīngjù) yra labiausiai išplėtota ir tarptautiniu mastu žinomiausia kinų operos forma. Ji susiformavo XVIII a. pabaigoje Čingų dinastijos (清代 Qīng dài) laikotarpiu, kai į sostinę susijungė įvairios regioninės trupės. Pekino opera pasižymi griežta vaidmenų sistema – shēng (生, vyriški vaidmenys), dàn (旦, moteriški), jìng (净, „dažyti veidai“) ir chǒu (丑, komiški personažai). Itin svarbi yra simbolinė scenografija: minimalūs rekvizitai ir stilizuoti judesiai perteikia veiksmą bei erdvę. Muzikinį pagrindą sudaro dvi pagrindinės melodinės sistemos – xīpí (西皮) ir èrhuáng (二黄). Pekino opera laikoma klasikine kinų teatro forma, kurioje susilieja literatūra, muzika ir vizualinė estetika.
Kunqu opera (昆曲 Kūnqǔ) yra viena seniausių išlikusių kinų operos formų, kurios ištakos siekia Mingų dinastiją (明代 Míng dài). Ji kilo iš Kunshan regiono (Kunshan 昆山) netoli Sudžou (苏州 Sūzhōu) ir laikoma itin rafinuota, literatūriška operos tradicija. Kunqu pasižymi švelniu, melodingu dainavimu, subtilia choreografija ir poetiška kalba. Šios operos repertuaras glaudžiai susijęs su klasikine kinų drama, ypač su tokiais kūriniais kaip „Peonijų paviljonas“ (牡丹亭 Mǔdān tíng). Dėl savo estetinės vertės Kunqu buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą ir dažnai laikoma elitine, intelektualine operos forma.
Yue opera (越剧 Yuèjù), kilusi iš Džedziango provincijos (浙江 Zhèjiāng), yra viena populiariausių pietų Kinijos operos formų. Ji susiformavo XX a. pradžioje ir išsiskiria tuo, kad tradiciškai daugumą vaidmenų atlieka moterys. Yue opera pasižymi lyrišku, emocionaliu stiliumi, aiškesne kalba ir didesniu dėmesiu romantinėms bei socialinėms temoms. Lyginant su Pekino opera, ji yra mažiau stilizuota ir lengviau suprantama platesnei auditorijai.
Yue (Kantono) opera (粤剧 Yuèjù) paplitusi Pietų Kinijoje, ypač Guangdongo (广东 Guǎngdōng) regione ir Honkonge. Ši operos forma pasižymi dinamišku atlikimu, ryškiu sceniniu judesiu ir kovos menų elementais. Muzika čia yra gyvesnė, o dainavimo maniera labiau artima vietinei kantoniečių kalbai. Yue opera taip pat integruoja šiuolaikinius elementus, todėl išlieka gyvybinga ir populiari iki šiol.
Huangmei opera (黄梅戏 Huángméi xì) atsirado Anhui (安徽 Ānhuī) provincijoje ir iš pradžių buvo liaudiškų dainų forma, vėliau virtusi scenos menu. Ji pasižymi paprastumu, melodingumu ir aiškia siužetine linija. Huangmei opera dažnai nagrinėja kasdienio gyvenimo temas, todėl yra itin prieinama plačiajai visuomenei. Vienas žymiausių šios operos pavyzdžių – „Dangiškųjų fėjų santuoka“ (天仙配 Tiānxiān pèi).
Sichuano opera (川剧 Chuānjù), kilusi iš Sičuano regiono (四川 Sìchuān), garsėja savo unikaliu „veidų keitimo“ menu (变脸 biàn liǎn), kai aktoriai akimirksniu pakeičia kaukes. Ši technika reikalauja ypatingo meistriškumo ir yra laikoma vienu įspūdingiausių kinų scenos meno elementų. Sichuano opera taip pat pasižymi gyva muzika, stipriais emociniais kontrastais ir regioniniu koloritu.
Apibendrinant, skirtingos kinų operos mokyklos atspindi regioninę, kalbinę ir estetinę Kinijos įvairovę. Nuo rafinuotosios Kunqu iki dinamiškos Pekino operos ar emocingos Yue operos – kiekviena tradicija perteikia savitą santykį tarp muzikos, teksto ir judesio. Akademiniu požiūriu šios operos formos laikomos ne tik scenos meno rūšimis, bet ir kompleksinėmis kultūrinėmis sistemomis, kuriose susipina istorija, literatūra, filosofija ir socialinė tapatybė.