Ankstyvas pavasaris – pats geriausias metas susipažinti ir prisirinkti gydomųjų augalų. Todėl gegužės 19 d. kvietėme susidomėjusius į žaluma dvelkiančią paskaitą-diskusiją „Vaistažolių vartojimas tradicinėje kinų medicinoje ir Lietuvoje“, kurioje du žolininkai ekspertai iš savo perspektyvų pristatė gegužės mėnesį augančius vaistinius augalus. Paskaitoje klausytojai turėjo progą ne tik išgirsti, bet ir sužinoti, kaip vaistažoles teisingai atpažinti, surinkti ir tinkamai paruošti vartojimui. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į gegužės mėnesį augančius augalus – kiaulpienę, dilgėlę ir garšvą.
Paskaitą skaitė du šios srities atstovai: Dr. Vitalijus Naumavičius, kineziterapeutas, reabilitologas, biomedicinos mokslų daktaras, Pasaulinės kinų medicinos federacijos (WFCMS) valdybos narys ir atstovas Europai, VU lektorius, bei Marius Lasinskas, vaistažolininkas, VDU ŽŪA doktorantas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius.
Kas gali būti bendro tarp skirtingų ekosistemų, ar turime panašių vaistinių augalų, kada ir kaip juos vartoti? Į šiuos ir daugiau klausimų renginio dalyviai, tikimės, surado atsakymus. Juk visuose pasaulio kraštuose žmonės vartoja vaistinius augalus gydymui ir profilaktikai. Tačiau jų įvairovė priklauso nuo geografinės padėties. Vaistinių augalų naudojimą sveikatinimui ir gydymui lemia šie veiksniai: šalies ekologinė situacija, konkrečios šalies etnomedicininės tradicijos, fitoterapijos srityje dirbančių specialistų kvalifikacija bei visapusių duomenų apie vaistinius augalus prieinamumas.
Pasak, Dr. Vitalijaus Naumavičiaus, vaistiniai augalai – tradicijos – technologijos, tai sąveikaujančios dalys, kurios viena kitą papildo. Mokslininkas apibrėžė vaistinio augalo sąvoką ir bandė įrodyti, kad gamtoje vaistiniai augalai neegzistuoja. Jie tokiais tampa kai mes su jais bendraujame ir naudojame gydymui. Vaistinio augalo sąvoką apima skirtingų mokslų šakų, tokių kaip, ekologija, botanika, farmacija, medicina, žinios.
Įdomu buvo išgirsti, jog Lietuvoje iš savaime augančių 458 augalų rūšių yra vaistinės ir iš jų net 198 yra naudojamos tradicinėje kinų medicinoje. Katalogizuota vaistinių augalų sistema mūsų šalyje atsirado tik prieš nepilnai 200 metų. Tuo tarpu, akupunktūra ir kinų vaistažolės pradėtos naudoti Kinijoje prieš mažiausiai 2200 metų, nors seniausias žinomas rašytinis šaltinis apie kinų mediciną yra III a. pr. m. e. Huangdi neijing. Šiame veikale buvo pateiktos teorinės TKM koncepcijos, kuriomis TKM grindžiama ir šiandien.
Dr. Vitalijus Naumavičius, baigdamas pristatyti teorinę paskaitos dalį, priminė, kodėl tokioje mažoje teritorijoje, kaip Lietuva, galima rasti tokią didelę augalų įvairovę. Ir štai atsakymas yra labai paprastas – todėl, kad Lietuvoje yra 5 ekologinės nišos: šiaurės eglės miško zona, plačialapio miško zona, pajūrio zona, stepinė ir kontinentiniai smėlynai, neskaitant vandens telkinių, sausumos, pakrantės.
Antroje praktinėje renginio dalyje vaistažolininkas Marius Lasinskas supažindino su lietuviškomis pavasario vaistažolėmis – kiaulpiene, dilgėle ir garšva. Demonstruodamas kiaulpienę ir akcentuodamas jos skirtumus nuo pienės, žolininkas Marius teigė: „jei augalas panašus į žmogų, vadinasi jis bus naudingas nuo kojų galiukų iki galvos“. Ir iš tikrųjų, pasirodo, kiaulpienė naudinga nuo šaknų iki nužydėjusių žiedynų.
M. Lasinskas pateikė eilę vaistažolių mišinių bei prieskonių receptų, patarė, kokius vaistažolių mišinius ar užpilus kokiu metu vartoti, kad jų veikimas būtų pats geriausias.
Kaip tradicinės kinų medicinos atstovas Lietuvoje, Dr. Vitalijus Naumavičius pritarė Mariui Lasinskui ir akcentavo, jog vaistinių augalų vartojimo skirtumus gali nulemti kinų medicinos terminas – termoreguliacinis aktyvumas (šildantis-šaldantis, karštas-šaltas, neutralus). Pavyzdžiui, dilgėlė yra šilta, karšta, o kiaulpienė – vėsinanti, šaldanti.
Taigi, galime daryti išvadą, jog žinant kinų ir mūsų vietinius augalų panaudojimo būdus, galime tiksliau diferencijuoti ir tikslingiau naudoti, pavyzdžiui, be termoreguliacinių savybių, tiek dilgėlė, tiek kiaulpienė yra abi detoksikuojančios, gerinančios kepenų funkciją. O štai beržo lapas, dilgėlė, kiaulpienė, skatina sąstovinių reiškinių pasišalinimą iš organizmo.
Paskaitos pabaigoje dalyviai galėjo užduoti mokslininkams klausimus bei įsigyti M. Lasinsko išleistas dvi knygas: „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ (2019 m.) ir „Vaistažolių pasakos. Ir sveikatos receptai visai šeimai“ (2022).
Taigi, po paskaitos klausėme, kas yra geriau, kiaulpienė ar ženšenis? Mokslininkai vieningai sutarė, jog nesvarbu, kuris augalas, svarbu, kad žmogus naudoja jam tinkantį ir pasiekia norimą rezultatą. Remiantis savo kultūrine patirtimi, yra naudinga surinkti ir kaupti žinias, jomis išmintingai dalintis, o kartais pravartu remtis kitomis tradicijomis, kurios tai labiau išsaugojo.
Paskaitos įrašo kviečiame klausytis mūsų Youtube kanale